Rasa GEDVILAITĖ |
Močiutei užsispyrus, šeimoje gimė dar viena šakočių meistrė. Tai – apie pramogų komplekso HBH savininkės Rados Matulevičienės dukrą Laurą, kuri pasidalino savo naujosios veiklos rezultatais. Išmokusi kepti šakočius, tokius, kokius kepė mūsų senoliai, Laura neslepia, jog dabar jai šis užsiėmimas – tarsi gerasis virusas, užkrėtęs ir nebepaleidžiantis.
Močiutės reiklumas
Norėdami pailsėti, atsiriboti nuo slegiančių rūpesčių kai kurie žmonės mezga, skaito knygas, gal gamina ar tvarko namus, o Laura kepa šakočius. „Kai išmokau kepti šakočius, visas slėgusias ligas išsigydžiau, prasta nuotaika nustumiama, tokia ramybė ir malonumas prie krosnies vyrauja“, – pripažino L. Matulevičiūtė.
Dabar jau smagu, kai rezultatai – puikūs, kvepiantys, gundantys šakočiai pūpso ant stalo, bet pradžia, pripažino pašnekovė, nebuvo tokia smagi.
„Močiutė Valentina, kuri gyvena Jurbarke, vieną dieną sumanė perduoti savo receptą. Patikėjo jį man, galbūt, kaip vyriausiajai anūkei, daugiausiai jai padėjusiai vaikystėje sukti tą tešlą. Receptas, buvo matyti, kad dažnai naudotas, užrašytas ant paprasto lapelio, aptaškytas, tačiau su visais svarbiausiais ingredientais, 50 metų tarnavęs konditerei kulinarei. Ji tam ruošė mus seniai, liepė krosnį pastatyti. Krosnis ir buvo pastatyta, tačiau nelabai kas ją naudojo. Na, o kai sumanė galutinai perduoti savo palikimą, atvažiavo mokyti. Mano močiutė labai reikli, nori paties geriausio rezultato, tad lengva nebuvo“, – šypsojosi Laura.
Anot jos, taip susidėjo, jog būtent tas gyvenimo laikotarpis, kai močiutė panoro mokyti šakočių kepėjos amato, nebuvo pats lengviausias, tad buvo labai sunku. „Kiek teko bandymų padaryti, kad būtų iškepę, skanūs. Kiek gavau pylos nuo močiutės, jei nesigaudavo pats geriausias variantas. O jos reiklumui nebuvo ribų, net tada, kai jau visiškai išmokau – jai kepimo trūko ar druskos buvo per mažai“, – pasakojo Laura.
Svarbiausia – meilė
Aktyvi moteris nė neketino mesti pradėto darbo, nors, kaip pati minėjo, nebuvo pats lengviausias laikotarpis. „Dirbdavau nuo ryto iki devynių vakaro, laikas skriete praskriedavo. Darbas ne iš lengvųjų. Reikalaujantis daug pasiruošimo. Kol tešlą pasiruoši, kepti reikia apie dvi valandas“, – atskleidė pašnekovė.
O vėliau, kai išmoko kepti tokius šakočius, kokius kepdavo ir jos močiutė, pajuto didžiulį malonumą. Tuomet vietoj močiutės nurodytosios krosnies – 70 cm pločio, atsirado didesnė, galinti talpinti daugiau šakočių – 1,17 cm.
Paklausta, ar esama tokių slaptų ingredientų, kurių žūtbūt negalima niekam atskleisti, Laura šyptelėjo: „Taip, tikrai yra. Man visada tiek mama, tiek ir močiutė kartojo, kad svarbiausia gaminant yra meilė. Močiutė mokydama vis sakydavo, jog kalbėčiau su tešla, pagirčiau ją, kaip gražiai įsisuko, kokia ji puiki. Kaip vanduo perima visą blogąją energiją, taip ir tešla, tad būtina būti gerai nusiteikus, ieškoti “.
Įprastai kepėjos į šakočio tešlą įmaišo labai daug kiaušinių (30-50 kiaušinių 1 kilogramui miltų), margarino arba sviesto, miltų, cukraus arba medaus ir grietinės.
Specialioje krosnyje ant besisukančio pagrindo arba ant sukamo iešmo varvinama tešla, kuri čia pat, veikiama krosnies skleidžiamo karščio, stingsta ir skrunda, o likučiai byra ant apačioje esančios skardos.
Sulaukė gero vertinimo
Kai jau mokėsi šakočių kepimo meistriškumo, Laura turėjo galimybę pabendrauti su vienu šiauliečiu, kuris šakočių kepimo krosnis gamina, o ir kepimas nesvetimas. Ji pastebėjo, kad visur kepimo principas yra panašus, bet kiekvienas kepėjas vis tiek savaip kepa. O sutinka jaunoji kepėja ir tokių, kurie prašo pasidalinti receptu. „Man negaila pasakyti, tačiau žinau, kad vis tiek kiekvienas darys pagal save, tad viso recepto nepasakau“, – pripažino moteris.
Netruko Laura sulaukti savo šakočių gerbėjų. „Tai vieni draugai paprašė, tai kiti. Patiko, giria, sako vaikams labai gerai toks natūralus produktas. Visi siūlo nesustoti, plėstis. O man labai svarbu, kad šakočiai būtų skanūs, tinkamai iškepti. Negalvojau, kad pasiseks“, – kuklinosi naujoji šakočių kepėja.
Nors, kaip pripažino pašnekovė, maisto gaminimas jai nėra prie širdies, tačiau pyragus kepti kas kita – šakočius kepa su malonumu. „Mūsų šeimoje nėra daugiau pyragų kepėjų, niekas šios srities neįvaldė“, – pripažino pašnekovė.
Na, o kas bus kitas, perimsiąs kada nors šakočių kepimo receptą? „Manau, tai bus mano dukra, kuriai dabar yra penkeri. Žiūriu į ją ir matau save. Ir dabar ji prisideda prie darbų, padeda“, – šypsojosi Laura.
Vokiečių gaminio atmaina
Šakotis – tradicinis lietuvių patiekalas, vienas dažniausių vestuvėms ruošiamų desertų.
Šakotis yra vokiečių kulinarinio gaminio baumkucheno atmaina, kartais vadinamas Bankuchenu nuo šio vokiško kepinio pavadinimo.
Šakočio forma primena eglutę, o jo spygliukai atstoja šakeles. Padarius skersinį pjūvį galima suskaičiuoti, kiek kartų pilta tešla. Kepami įvairaus dydžio. Jie yra švelnaus skonio, malonaus aromato.
Be tradicinio šakočio egzistuoja ir trapusis šakotis, kur kiaušinių naudojama dar daugiau.
Jau XV a. buvo žinoma apie šakočio kepimą Europoje. Jį kepdavo vienuoliai, o receptus laikė didelėje paslaptyje. Iš viso žinoma apie 60 šakočių receptų.
Į Lietuvą šakotis atkeliavo XX a. pradžioje ir pradėtas kepti vienuolynuose.
Į šakočius panašius kepinius kepa ir kitose šalyse: Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Portugalijoje, Švedijoje, Japonijoje.
Nuo lietuviško šakočio lenkiškas ir vokiškas Baumkuchenas skiriasi tik forma, o kepimas yra panašus. Baltarusiško – bukesni rageliai, puošiamas dideliu cukraus pudros kiekiu.
