Laima STONKUVIENĖ |
Lietuva antraisiais namais šią savaitę tapo dešimčiai Sirijos krikščionių šeimų, kurios gimtinę paliko bėgdamos nuo žudynių. Tuo pasirūpino Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenė ir jos vyskupas Mindaugas Sabutis. Vieną šešių asmenų šeimą po savo stogu priglaus kretingiškiai Rūta ir Arūnas Šulskiai.
Imtis iniciatyvos paskatino pabėgėlių šeima
„Mintis pakviesti pagyventi Lietuvoje persekiojamas Sirijos krikščionių šeimas Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenei kilo po to, kai į mūsų šalį pateko viena sirų pabėgėlių šeima, – projekto priešistorę priminė Arūnas. – Tėvas atsidūrė Lukiškių kalėjime, mama – moterų kalėjime, o jų trys mažamečiai vaikai – į Šakių vaikų namus, kuriems vadovauja evangelikų liuteronų kunigas Virginijus Kelertas. Matydamas, kaip kenčia be tėvų likę vaikai, patekę į visiškai svetimą jiems aplinką, nemokantys kalbos, direktorius ėmėsi iniciatyvos išlaisvinti jų tėvus. Jis vežė vaikus susitikti su tėvais, pasirūpino, kad šie būtų paleisti. Ši šeima dabar turi pabėgėlių statusą, gyvena Jonavoje. Taip ir kilo sumanymas padėti sirams, kurie, palikę gimtuosius namus, į kitus kraštus bėga norėdami tiesiog gyventi – krikščionybę išpažįstantys Sirijos gyventojai yra persekiojami ir žudomi“.
Sumanymą prisidėti gelbstint dėl tikėjimo žudomus sirų krikščionis M. Sabutis ir V. Kelertas išsakė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovams. Šie pritarė idėjai, pažadėjo pasirūpinti transportu, kuris šeimas atgabentų į Lietuvą, jų dokumentais. Visa procedūra truko apie keturis mėnesius. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų orlaivis „Spartan“ į Lietuvą atskraidins 40 sirų krikščionių, kuriais rūpinsis evangelikų liuteronų bendruomenė.
Atėjo laikas padėti kitiems
„Lietuvoje yra 54 evangelikų liuteronų parapijos, turime 25 kunigus. Sirų šeimos apsigyvens Šilutėje, Kretingoje, Klaipėdoje, Šakiuose, Vilniuje, Druskininkuose, Vanaguose. Suteikti prieglobstį vienai šių šeimų nusprendėme nesvarstę – turime tuščią tėvelių namą. Prisidėti prie gražios ekumeninės humanitarinės akcijos paskatino ir viena gyvenimiška detalė – mano mama karo metu su tėvais, palikę namus Kretingoje, išvyko į Vokietiją. Po karo grįžo pliki basi, namų neberado, jie buvo susprogdinti. Priglaudė geri kaimynai pasakę: „Ką patys valgysim, tą ir jums duosim, kaip nors išgyvensim“. Išgyveno, nors viską teko pradėti nuo nulio. Kadangi mūsų bažnyčia yra mažumos bažnyčia, karo metu mūsų žmonėms buvo labai daug padėta. Tai viena iš labiausiai nukentėjusių konfesijų. Dabar atėjo laikas mums padėti kitiems“, – kalbėjo Rūta.
Nors galvota priimti nedidelę šeimą, Šulskių namuose gyvens šeši sirai: 80-metis Rafaelis, jo 82-ejų žmona Marin, 49-erių sūnus Hakam, 45-erių marti Hanan ir dvi anūkės – 18-metė Nour bei 20 metų Joudi. Jie norėjo būti kartu, nes abu senoliai sunkiai vaikšto, jiems reikia priežiūros. Netoliese – Klaipėdoje – įsikurs ir dukra su vyru bei dviem vaikais.
Susikurtus gyvenimus palieka dėl noro gyventi
„Svečių laukdami, iš anksto pasidomėjome, kas tie sirai, kas jų šalyje vyksta, – pasakojo Arūnas. – Sirai – vieni iš pirmųjų krikščionių, o mes, lietuviai, paskutiniai. Krikščionys sudaro vos dešimtadalį visų Sirijos gyventojų – šioje Azijos valstybėje didžiąją dalį sudaro musulmonai. Daugelis sirų krikščionių yra išsilavinę, turi gerus darbus, gyvena pasiturinčiai. Ir mūsų priimtos šeimos žentas yra odontologas, anūkas studijavo farmaciją. Krikščionys Sirijoje ne tik žudomi – pasiturinčių šeimų vaikai grobiami, už juos reikalaujama išpirkos. Išvažiuoti ir palikti susikurtą gyvenimą, kaip sakė ir mūsų svečiai, buvo labai sunku, nes grįžę gali nieko neberasti. Tačiau, norint gyventi, nėra kitos išeities kaip bent laikinai viską palikti“.
Anot pašnekovų, išvykti iš šalies sirams taip pat nebuvo lengva. Važiuoti keliu buvo tolygu savižudybei, todėl vieni ėjo kalnų perėjomis, kiti bėgo per gretimas valstybes. „Žmonės negalėjo važiuoti autobusais, nes dokumentuose įrašytas krikščioniškas vardas reiškė mirties nuosprendį – sušaudymą vietoje. Pas mus gyvensiančios šeimos nariai iš Sirijos lėktuvu pasiekė Libaną, iš čia – Turkiją, iš kurios paėmė ir į Lietuvą atskraidino jau lietuvių lėktuvas. Beje, tarp į mūsų šalį atvykusių šeimų yra ir viena lietuvių sukčių apgauta šeima. Ji patikėjo pažadais išvežti į saugią valstybę ir už tai sumokėjo beveik 70 tūkstančių litų“, – pasakojo Arūnas pridurdamas, kad sirai yra labai tikintys. Jie dėkojo visiems, bet labiausiai – Dievui, kad šis padėjo išlikti gyviems ir laimingai pasiekti Lietuvą, kurią, kaip sužinojome, pirmą kartą pamatė žemėlapyje.
Bendrauti talkins sūnus
Lietuvoje sirų šeimos gyvens maždaug metus. Atvykėliai – ne pabėgėliai, turi nacionalines vizas, jų statusas – kaip turistų, tad valstybei nereikės rūpintis juos išlaikyti. Tuo pasirūpins evangelikų liuteronų bendruomenė. Jeigu reikės, anot pašnekovų, šelps ir maistu, ir drabužiais, rinks aukas.
Sirai po Lietuvą galės judėti laisvai, tačiau jų globėjai turės žinoti, kur jie yra. „Bent jau mėnesį, kol adaptuosis, jie bus mūsų rūpestis. Reikės supažindinti su vietove, parodyti prekybos centrus, bažnyčią. Žinoma, supažindinsime su Kretinga, nuvešime į Palangą, Klaipėdą. Bandysime tuos žmones, ypač jaunimą, įtraukti į veiklą. Žodžiu, atėjo laikas apie žmogiškas vertybes ne tik kalbėti, kaip pas mus įprasta, bet ir kažką konkrečiai padaryti. Ir atsakingai, su krikščioniška meile“, – sakė Rūta ir Arūnas, kuriems talkins 14-metis jų sūnus Dovydas Jonas. Jis bus vertėjas iš anglų kalbos, šia kalba kalbėsis su mergaitėmis, o šios „vertėjaus“ seneliams, kurie kalba tik arabiškai.
Prieglobstį sirų šeimai suteikę Rūta ir Arūnas – meno žmonės. Rūta dirba Kretingos meno mokykloje dailės mokytoja, yra Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios jaunimo centro vadovė. Arūnas – Kretingos dienos veiklos centro socialinis darbuotojas užimtumui, Kretingos liuteronų parapijos diakonijos „Sandora“ vadovas.
Svajoja apie grįžimą namo
Rafaelis ir Marin santuokoje gyvena jau 50 metų. Ji visą gyvenimą dirbo arabų kalbos mokytoja, jis turėjo konditerijos verslą – gamino saldainius. Senatvėje palikti gimtuosius namus nežinant, ar dar teks į juos grįžti, anot jų, labai sunku. „Užrakinome duris ir išėjome su lagaminais rankose. Viską palikome, – „Švyturiui“ sakė Rafaelis ir Marin. – Labai skaudu, kad teko palikti šalį, kurią mylime, bet kitos išeities neturėjome. Lietuvoje mes esame saugūs, o tai dabar mums svarbiausia. Tikimės, kad čia gyvensime apie metus, per tą laiką Sirijoje įsiviešpataus taika ir mes galėsime grįžti. Labai to norėtume. Esame dėkingi Rūtai ir Arūnui už šiltą priėmimą, nuoširdų rūpestį mumis. Jie labai geri žmonės“, – kalbėjo Rafaelis ir Marin. Šiuo metu Kretingoje jau gyvena jie ir anūkė Nour, sūnus ir marti bei dar viena anūkė turėtų atvažiuoti netrukus.
