Nuo tos dienos, kai Dvaralio gyventojai Valerija ir Antanas Urbonai kukliai susituokė, praėjo 60 metų. Deimantines vestuves atšventusi pora vienas į kitą žiūri taip, lyg būtų ką tik įsimylėję. Švelniai bučiuodama savo vyrą Valerija prisipažįsta, kad šiam dėl jos meilės teko ilgai kovoti. Vyras atsilygindamas juokais papriekaištauja, kad žmona – tikra jauniklė, vos pagal ją spėjąs. Šios šv. Velykos porai buvo ypatingos – švęsdami vestuvių metines jie prisimenė ne tik deimantais nuklotą gyvenimą. Taip pat istorijas, vertas filmų, gali pasakoti 3 vaikams, 5 anūkams bei 5 proanūkiams.
Per šv. Velykas V. ir A. Urbonai kartu su visa didele šeima atšventė Deimantines vestuves. Sakosi tiek daug staigmenų nesitikėję – artimieji šeimos pavyzdį diktuojančią porą apipylė gėlėmis, dovanomis, dėmesiu. V. Urbonienė prisipažino net ir po šventės vos sulaikanti džiaugsmo bei pasididžiavimo ašaras bei vis mintimis grįžtanti į iki paryčių trukusius šokius. Būtent nuo šokių prasidėjo jos ir vyro meilės istorija, besitęsianti daugiau, negu pusšimtį metų.
Šokiais nesužavėjo
„Gimiau ir augau Dvaralyje. Mano vyras – iš Platelių. Abu buvome iš nepasiturinčių šeimų, matėme daug vargo. Mano šeimoje buvome trys vaikai. Labai svajojau mokytis Klaipėdoje, tapti medicinos sesele. Tačiau mama pasakė – nėra pinigų mokslams, galvok kažką kito. Vos 14 metų pradėjau dirbti apskaitininke. Mano būsimas vyras, 9 metais vyresnis, mokslų irgi negalėjo ragauti, beveik 7 metus tarnavo kariuomenėje. Grįžęs Salantuose įsidarbino tuomet taip vadintu milicinku. Vieną kartą, su savo drauge Rože išėjusios po velykinių mišių, pamatėme šaligatviu žingsniuojantį policininką – gražų, stotingą vyrą juodais plaukais“, – savo meilės istorijos pradžią prisiminė V. Urbonienė.
Tiesa, meilės tą kartą nebuvo nė kruopelytės. Kai jaunas policininkas pasišovė merginas lydėti, šios ne juokais išsigando.
„Jaunai panelei būti lydimai policininko buvo siaubas – juk visi galėjo pagalvoti, kad aš ko negero esu padariusi. Tačiau kas beliko – jei eina, tai eina, todėl su Rože pradėjome juokauti ir taip smagiai traukėme Dvaralio link. Beje, mūsų kelionė galėjo baigtis blogai – draugė bejuokaudama stumtelėjo policininką ir šis vos nenurietėjo nuo skardžio. Išdaigą atleido ir artėjant prie namų mane dar labiau apėmė nerimas. Bijojau, kad kartu su policininku pamatys mano mama ir gausiu barti. Tą kartą savo gerbėjui pamelavau – nusukau kitu keliu, nors mano namai buvo toliau“, – pasakojo V. Urbonienė.
Antrą kartą savo būsimą vyrą V. Urbonienė sutiko Salantų kultūros namų šokiuose. Tą kartą jauna mergina tvirtai nusprendė – šis gerbėjas niekam tikęs.
„Mūsų visa šeima – šokėjai. Labai mėgstam šokti ir mokame šokti. Ogi Antanas kojas šokių aikštelėje mindė ir ypač nemokėjo šokti fokstroto. Mintyse pavadinau jį plumpiu ir rezgiau planą, kaip juo atsikratyti“, – linksmai kalbėjo V. Urbonienė.
Kitą kartą vaikinas jaunos panelės savo šokiais ir vėl nesužavėjo ir šioji galutinai nusprendė, kad jaunikis mažai ko vertas.
„Visai jauniklė dar buvau, šokiai tik galvoje. Tačiau Antano labai atkaklaus būta. Praėjus kiek laiko sutinku aš jį šokių aikštelėje – kad įsuko mane į valso sūkurį, svingį sutrypėme, nustebusi drįsau paklausti, kur taip išmoko. Pasirodo, jis dėl manęs pas seserį į Platelius buvo nuvykęs ir specialiai šokių mokėsi“, – vis dar vyro atkaklumu stebėjosi V. Urbonienė.
Laukė ne vienerius metus
Vis dėlto, net ir šokiais A. Urbonui Valerijos širdies galutinai užkariauti nepavyko. Savo nuotakos vyras laukė ketverius metus.
„Antanas lydėdavo namo, šokdindavo per šokius. Visi apylinkės kavalieriai jo bijojo – su uniforma, pasitempęs visada manęs laukė. Kartą grįžtu namo, o ten – mama su Antanu sėdi. Tiko vaikinas jai, o aš tada supykau. Atkaklus buvo, vėliau prisipažino – kaip taip nutiko, kad aš tave taip stipriai įsimylėjau. Pamažu ir mano širdis lyžo – tuo labiau, kad Antanas padėjo sunkiais mūsų šeimai momentais. Atomazga įvyko panašiu laiku, kai mudu susipažinome. Vieną gruodį atvyko jis su lagaminu pas mamą ir paprašė kambario nuomai. Mama sutiko. Jam vieną lovą paklojo, man kitą. O jau simpatijos augo, meilė įsidegė. Balandžio 2-ąją vienu du nuėjome ir susirašėme“, – kalbėjo V. Urbonienė.
Kaip dabar ji pamena grįžusi namo ir radusi tėvą verkiantį – šiam gaila buvę, jog negeriantį žentą gavo, nebus su kuo per šventes degtinės paragauti.
„Antanas sužavėjo tuo, kad negėrė, buvo rimtas šiuo klausimu. Vestuves atšventėme kukliai – mudu negėrėme nė lašo, mama išvirė kopūstų sriubos, pagamino mišrainės“, – sakė V. Urbonienė.
Kukliai prasidėjęs gyvenimas, pasak V. Urbonienės, dar daugelį metų buvo sunkus bei vargingas. Tačiau visa ištverti padėjo poros vienybė ir vienas kito supratimas.
Namų turtas – tik vaikai
- Urbonienė juokavo, jog po vestuvių atėjo laikas pasauliui dovanoti vaikus. Bendro gyvenimo pradžioje jie buvo vienintelis jų turtas.
„Kai Antaną paskyrė policijos inspektoriumi, persikėlėme gyventi į Grūšlaukę. Tokia moteris mums paskyrė 4 kambarius. Stoviu ten, žiūriu į tuščias sienas ir galvoju – kuom aš kambarius apstatysiu, turbūt tik vaikais“, – pasakojo V. Urbonienė.
Tuo metu jiedu su vyru jau džiaugėsi dukromis Laima ir Audra, vėliau susilaukė jaunėlio Gintaro. Vargo tuomet būta daug.
„Turėjome lovą, pasiuvau kažkokį apvalkalą, prikišome šiaudų – jautėmės kaip karaliai. Baisu ir prisiminti, kaip tada trūko visko, net maisto. Juk vyras iš pradžių net civilių rūbų neturėjo – tik uniformą. Būdavo nuperku avies taukų, įdedu pigių miltų – ir visas maistas augantiems vaikams“, – su ašaromis prisiminė V. Urbonienė.
Tuomet ji dirbo Grūšlaukės kultūros namuose, pora augino avis – kad iš vilnos galėtų aprengti vaikus.
Vėliau likimas šeimą nuvedė Šauklius, kur vyras dirbo kolūkio pirmininkų, moteris – bibliotekoje. Po dvejų metų pora apsigyveno Klauseikiuose, Skuodo rajone, kur Antanui buvo patikėtos kolūkio primininko pareigos.
„Ten praleidome 6 metus, dar dabar draugai iš tų laikų atvyksta, bendraujame. Pradėjome tuomet mokytis – aš zootechnikės, vyras – agronomo specialybės. Buvome pirmieji Klaipėdos technikumo abiturientai. Kai baigėme mokslus, prasidėjo guvesnis, geresnis gyvenimas. Nors Klauseikiuose jis galėjo ir baigtis. Vieną vakarą, kai vyro nebuvo namuose, o vaikai jau miegojo, išgirdau kažką už durų ir jas atidariau. Jaunas vaikinas į krūtinę man įrėmė šautuvą. Būtų nušovęs, bet sulojo šuo ir jis atsitraukę. Tai buvo atvejis, kai 9 Telšių abiturientai pavogė motociklus ir važinėjosi plėšdami bei žudydami. Tąkart nužudyta turėjo būti ir mano šeima. Išgelbėjo tik baltos kalytės Pupos lojimas. Vėliau visa šita situacija buvo nagrinėjama teisme. Iki šiol matau jaunuolių veidus – tokie jauni susigadino gyvenimą“, – jaunystės išgyvenimu dalijosi V. Urbonienė.
Gyvenimo variklis – meilė
Po Klauseikių Urbonų šeima gyveno ir dirbo Užluobėje, Lenkimų pavyzdiniame ūkyje ir galų gale Erlėnuose. Dirbdama Erlėnų „Alkos“ ūkyje V. Urbonienė išmoko vairuoti ir iki šiol automobilio vairavimą vadina vienu didžiausių malonumų, kurio negali atsisakyti.
„Dabar mudviem jau nieko nebetrūksta. Vaikai užaugo, yra geri, džiaugiamės puikiais anūkais, proanūkiais, turime namus, statytus dar mano tėvų. Tačiau vargo matėme daug – buvo ašarų, sunkumų, nepriteklių. Tačiau buvo ir tebėra daug džiaugsmo bei meilės. Būtent tie vargai mūsų meilę augino, meilė viską padėjo išverti. Nė vienas nenuklydome į šoną, pasitikėjome vienas kitu ir visada palaikėme. Vienas kitam esame pirmi ir paskutiniai – taip matyt likimo buvo nelemta. Dabar turime rengtis kitai kelionei, bet iki jos dar turime laiko ir toliau gražiai gyventi santarvėje bei meilėje“, – patikino V. ir A. Urbonai.
