Trumpi, bet filmai: kodėl trumpiau yra geriau?

Trumpieji filmai – drąsesni ir tikresni, greičiau reaguoja į aktualijas, juose mažiau klišių ir stereotipų, sako šių filmų gerbėjai. Be to, pripažinkime, žodžius „neturiu laiko“ kartojame itin dažnai, o trumpas metras visuomet spėja su greitu gyvenimo tempu. Sausio 14–19 dienomis trumpai, bet efektingai nugriaudėsiantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis jau 14–ąjį kartą lietuvius pažindins su trumpo metro privalumais.


N24.lt – NAUJAS!


„Filipiñana“ (programa „Aš ir kitas aš“) režisierius Rafaelis Manuelis.

Vieno didžiausių Baltijos šalyse trumpųjų filmų festivalio rengėjai sako, kad trumpas metras išgyvena savo geriausius laikus ir tai pirmiausiai susiję su besikeičiančiais žiūrovų įpročiais. „Žmonės linkę vis mažiau laiko skirti ilgo vartojimo turiniui ir kino industrijoje tai puikiausiai iliustruoja į nematytas aukštumas iššovęs serialų populiarumas. Paradoksalu, bet serija po serijos jie galiausiai įninka į ilgesnes peržiūras – greičiau besivystančios istorijos įtraukia. Tas pats ir su trumpaisiais filmais – vieną pažiūrėjus, norisi dar ir dar, tad kokybiškai sudėliota nepertraukiama kelių filmų programa žiūrovus įtraukia vis labiau“, – pasakoja Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio vadovė Rimantė Daugėlaitė–Cegelskienė.

Daugiau drąsos

Pasak jos, trumpametražių filmų režisieriai dėl trumpesnio kūrybos laiko turi didžiulį pranašumą reaguoti į aktualijas tiksliai tuo metu, kol karščiausios temos tebėra išties karštos. Šitaip žaibiškai reaguodami, kūrėjai turi ir daugiau drąsos – jokios socialinės ar politinės temos jau nebėra tabu trumpam metrui. Pavyzdžiui, filmas „Kalba“ iš šiemetinės programos „Ne fake news“ yra puikus šių dienų realybės – COVID pandemijos – atspindys, o kūrinys „Balta akis“ (programa „Padažnėjęs pulsas“) kviečia į akistatą su kita aktualija – emigracija ir nelegaliu darbu. Kūrėjai beda pirštu ir į įsisenėjusias problemas – filme „Filipiñana“ (programa „Aš ir kitas aš“) režisierius Rafaelis Manuelis nagrinėja kasdieninį smurtą, kurį normalizavo nusistovėję galios santykiai. Šiemetiniame Berlyno kino festivalyje šis filmas pelnė „Sidabrinį lokį“.

„Mano asmeniniai kraštovaizdžiai“ („Aš ir kitas aš“)

Drąsa pasireiškia ir per žanrų įvairovę – vaidybiniai, animaciniai ar net iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai skambančio žanro – animacinės dokumentikos – trumpieji filmai dažniausiai nesistengia pataikauti, tad klišių, nusistovėjusių stereotipų ir nuspėjamumo čia ženkliai mažiau, o kūrėjai sau leidžia daugiau eksperimentuoti ir nuoširdžiau išreikšti save. Pavyzdžiui, fikcinė dokumentika „Dar(k)win projektas“ (programa „Ne fake news“) reaguoja į ekologines problemas ir rodo, kaip kūrybiškai jungiant žanrus – animaciją ir išgalvotą dokumentiką – galima kalbėti aktualiomis temomis. O filmas „Mano asmeniniai kraštovaizdžiai“ („Aš ir kitas aš“) žmogaus identiteto ir potrauminio streso temas atskleidžia per įpinamus kompiuterinio žaidimo elementus. Tokie eksperimentai praplečia žiūrovo požiūrį ne tik į kiną, bet ir jame vaizduojamus reiškinius ar įvykius.

Ne vien pradedantieji

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis savo programomis neigia mitus, kad trumpas metras – tik jaunų, karjerą pradedančių kūrėjų žanras. „Šiuolaikinio kino industrijoje trumpametražius filmus kuria įvairiausio amžiaus kūrėjai, o pasaulyje yra daug režisierių, kurie periodiškai grįžta prie trumpo metro ir kuria pramaišiui su ilgametražiais filmais. Geriausias pavyzdys – solidžią kino kūrimo patirtį turintis ispanų scenaristas ir režisierius Xacio Baño, kurio ilgo metro dramą „Risčia“ žiūrovai prieš dvejus metus turėjo galimybę pamatyti ir „Kino pavasaryje“, ir kino teatrų repertuare. Iki tol režisierius kūrė trumpo metro filmus, o dabar vėl prie jų sugrįžo – šiemet pristatysime jo naujausią dokumentinį darbą „Gilūs vandenys“ programoje „Mano puikioji egzistencija“, – pasakoja R. Daugėlaitė–Cegelskienė.

„Nes trumpas metras nepaleidžia – jis suteikia daug laisvės, o kartu – iššūkį visą tą kūrybos laisvę pateikti ypatingai koncentruotai ir apgalvotai. Be to, pasaulyje trumpas metras jau yra įsitvirtinęs įvairiausiose platformose – ne vien festivaliuose, bet ir televizijoje, kino teatrų repertuaruose, namų kino platformose. Mūsų siekiamybė – kad ir Lietuvoje trumpas metras taptų toks pat įprastas, kaip ir ilgas, su visais savo privalumais“, – pabrėžia Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio vadovė.

Visiems skoniams ir amžiaus grupėms

Kino festivalių maratoną sausį pradėsiantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis žiūrovams žada ir temų, ir žanrų, ir išraiškų įvairovę visiems skoniams ir amžiaus grupėms. Be tradicinių tarptautinių ir lietuviškų konkursinių programų, kuriose filmai varžysis dėl geriausiųjų titulų, festivalis pasiūlys ir specialiąsias programas. Sausio 14–19 dienomis įkvepiančių, sukrečiančių, edukuojančių ir tiesiog gerų trumpųjų filmų programų sau atras ir lengvos erotikos, ir eksperimentinio kino ar retrospektyvų mėgėjai, ir mažiausi festivalio žiūrovai.

Visus filmus bus galima išvysti „ŽMONĖS Cinema“, „Telia“ ir „Skalvijos“ namų kino platformose, o programą „Europos istorijos“ – išskirtinai LRT mediatekoje. Informaciją apie visas programas ir filmus galima rasti adresu www.filmshorts.lt.

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodoma beveik pusšimtis stipriausių pastaraisiais metais sukurtų darbų. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Ankstesnis straipsnisPrie karantininio vaišių stalo – išmanieji įrenginiai: kaip juos apsaugoti nuo „traumų“
Kitas straipsnisBateliai „su užtaisu“ nepraslydo pro pareigūnų akis