21.9 C
Kretinga
4 liepos Pirmadienis
spot_img
spot_img

Paparčio žiedo beieškant: mistiški papročiai ir užburiantis receptas

Must read

Joninės – viena didžiausių ir svarbiausių vasaros švenčių, turinti gilias tradicijas ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Lietuvoje šią šventę mielai mini daugelis, nebūtinai tik Jonai ir Janinos. Nuo seno, dar pagonybės laikais vidurvasario šventė buvo vadinama Saulėgrįžos, Rasų švente, Kupolinėmis, o Lietuvai priėmus krikštą pervadinta Šv. Jono garbei.

Senosios Joninių tradicijos

Nuo Joninių tradicijų neatsiejami laužai, šokinėjimas per juos, bėgiojimas per žarijas, šokiai aplink laužą ir, žinoma, stebuklingo paparčio žiedo paieškos vidurnaktį. Žemdirbiai užgesusių Joninių laužų pelenus išbarstydavo laukuose, tikėdami, kad Joninių laužo pelenai saugos derlių nuo kenkėjų.

Tikint gamtos galiomis, Joninių išvakarėse tradiciškai būdavo renkami žolynai, pinami vainikai, kuriuos vėliau plukdydavo upėse ir ežeruose spėdami įsimylėjėlių ateitį. Nuo seno trumpiausią metų naktį lietuviai ne tik linksmindavosi, bet ir tikėjo mistine jos reikšme. Ši šventė tradiciškai siejama su apeigomis, įvairiais simboliais bei burtais.

Nors daugeliui šių dienų lietuvių Joninių šventė asocijuojasi tik su laisvadienio linksmybėmis, laužais ir paparčio žiedu, visgi verta pastebėti, kad tądien neapsieinama ir be grilio. Anot gastronomijos paveldo tyrinėtojo dr. Rimvydo Laužiko, gilių Joninių stalo tradicijų nėra, nes senovėje lietuviai specialių patiekalų Joninių šventei neruošdavo, tačiau jis pastebi, kad senovės lietuvių virtuvėje vyraudavo sezoninis maistas.

Mokslininkas pažymi, kad svarbu nesuplakti pagoniškųjų ir krikščioniškųjų tradicijų: „Nors Lietuva krikščionybę priėmė vėlai, tačiau vis tiek tai buvo prieš daugybę metų ir šaltinių, leidžiančių rekonstruoti kasdieninį gyvenimą kaime iki krikšto, yra labai nedaug. Tad mūsų supratimas apie tų laikų kasdieninį gyvenimą, papročius, ritualus, ar juo labiau valgius yra daugiau hipotetinis Joninės – liaudiška šventė, tad rašytiniuose dokumentuose informacijos apie ją nėra daug.“

Etnokultūra su modernizmo prieskoniu

Anot R. Laužiko, lietuvių etnokultūra, nėra susijusi vien su pagoniškais reiškiniais, ji yra labiau ilgalaikės tarpkultūrinės sąveikos rezultatas. Jo teigimu, tas pats pasakytina ir apie valgius, kurie laikomi etninės kultūros dalimi, tačiau nėra vien išskirtinai pagoniški, ar vien kaimiški, kadangi jiems įtakos turėjo LDK daugiakultūrė tradicija.

„Tradicijos ir kultūra visuomet yra veikiamos įvairių naujovių, net ir senaisiais laikais, kai kelionės nebuvo toks įprastas dalykas, į mūsų šalį skverbėsi kitų šalių įtaka ir jų kulinarinės tradicijos. Per pirklius šalį pasiekdavo reti ir egzotiškesni prieskoniai, pasiturintys žmonės laikėsi Europinių maisto madų, samdydavo užsienio virėjus, tad jų namuose atsirasdavo ir įmantresnių kitų šalių patiekalų. Vieni jų labiau išpopuliarėdavo ir buvo perimti, kiti tiesiog neprigydavo,“ – pasakoja kulinarinio paveldo tyrinėtojas.

Šiais laikais Joninių šventimas keičiasi. Senojoje kaimo kultūroje buvo tikima, kad apie Jonines būna pats gardžiausias pienas, todėl tuo metu gausiai gamino varškės sūrius, valgė miške surinktas uogas, kurias pagardindavo pienu. Taigi varškės sūriai ir kiti pieno produktai taip pat gali būti siejami su Joninių valgiais. Kadangi senovėje žmonės maitinosi vadovaudamiesi sezoniškumo principais, tai tęsiant sezoniško maisto analogiją, net ir šaltibarščius būtų galima vadinti Joninėms tinkamu patiekalu, nes sušilus orams norisi gaivesnio, lengvesnio maisto, pasirodo pirmieji švieži žalumynai.

Kiek modernesnė Joninių maisto tradicija būtų grilio patiekalai, kadangi šventė vyksta gryname ore, tad daugelis jos neįsivaizduoja be gardžių ant laužo kepamų mėsos patiekalų.

„Kuchmistrų“ patarimai ir grilyje kepta antis

Kuchmistras Artūras Rakauskas.

„Zyplių dvare“ Šakių rajone įsikūrusio restorano „Kuchmistrai“, puoselėjančio dvariškas kulinarines tradicijas ir populiarinančio Lietuvos dvarų kultūrą, kuchmistras Artūras Rakauskas dalijasi keletu patarimų, kaip paruošti kuo gardesnį mėsos kepsnį. Visų pirma jis sako, nespaudinėkite mėsos kepdami, nes taip iš jos išbėgs daug sulčių, mėsą visuomet dėkite tik į gerai įkaitintą grilį. Baigę gaminti, visada gerai nuvalykite grilio groteles.

„Jei esate grilio naujokas, naudokitės vidinės temperatūros termometru, tai bus lengviau išvengti klaidų ir tinkamai iškepti mėsą,“ – pataria kuchmistras.

Anot jo, prieš kepant, pavyzdžiui, jautienos kepsnius, mėsą reikėtų palaikyti kambario temperatūroje bent 30 min., kad ji iškeptų tolygiai ir būtų sultingesnė. Be to, iškepusią mėsą reikėtų uždengti ir palaikyti šiltai, kad joje tolygiai pasiskirstytų sultys ir pjaunant neišbėgtų.

„Zyplių dvaro“ restorano kuchmistras Joninių proga dalijasi kantrybės pareikalausiančiu, bet nuostabiu skoniu apdovanosiančiu, grilyje keptos anties receptu. Nors visą antį grilyje iškepti užtrunka, tačiau pašovę ją pavakarėje, kol krausite Joninių laužus nė nepastebėsite, kaip prabėgs laikas. Prisirinkę žolynų, supynę ir išplukdę vainikus dar prieš pat šėlsmą prie laužų galėsite mėgautis aromatingu ir sultingu Lietuvos dvarų klestėjimo laikus menančiu patiekalu.

Reikės:

  • Maždaug 2 kg anties
  • 2 a. š. cinamono
  • ½ a. š. trintų gvazdikėlių
  • 1 a. š. maltos paprikos
  • Kelių šakelių čiobrelio
  • 100 ml šviežių apelsinų sulčių
  • 1 apelsino
  • 1 galvos česnako
  • 1 v. š. garstyčių
  • 1 v. š. sviesto
  • šiek tiek druskos

Gaminimas: pirmiausia įkaitiname grilį iki 300 laipsnių temperatūros. Antį nuplauname, nusausiname, nupjaustome nereikalingus riebalus ir paskrudiname įkaitintame grilyje iš visų pusių, darome tai greitai, kad viduje mėsa nespėtų iškepti, o tik įgautų švelnų dūmo skonį.

Ištraukę dar karštą antį iš visų pusių įtriname garstyčiomis ir paliekame atvėsti. Sumažiname grilio temperatūrą iki 120-130 laipsnių. Sumaišome gvazdikėlius, cinamoną, maltą papriką, apelsino sultis, druską ir įtriname antį tiek išorėje, tiek viduje. Į anties vidų sudedame į keturias dalis supjaustytą apelsiną, pusiau perpjautą česnako galvą, sviestą ir čiobrelius. Sandariai suvyniojame antį trijuose sluoksniuose folijos ir dedame į grilį. Kepame 4-5 val. kas valandą šiek tiek paversdami. Rekomenduojama kepti krūtinėle į viršų. Iškepus ančiai atsargiai pradarykite foliją ir ištekėjusias sultis supilkite į puodą, įpilkite šiek tiek grietinėlės, pavirkite ir patiekite kaip padažą prie anties.

Skanaus!

- Advertisement -spot_img

More articles

spot_img

Latest article