Gastronominė kelionė laiku: kaip didžiąsias metų šventes sutikdavo mūsų protėviai?

Kūčios ir Kalėdos, kokias žinome ir švenčiame dabar, prieš keletą šimtmečių ne tik atrodė kitaip, bet ir turėjo ryškesnių religinių motyvų, buvo gausios išskirtinių papročių. Etnologė Gražina Kadžytė atskleidžia, kaip šias kulminacines metų šventes XIX amžiuje pasitikdavo mūsų protėviai, o istorines vertybes puoselėjantis Šakių regiono verslininkas Arūnas Tarnauskas pasakoja, kokiais patiekalais šventinį stalą lietuviai puošia šiandien. 

Obuoliais ir sausainiais kvepiantys namai 

Šventinis kūčių stalas.

Etnologė G. Kadžytė mini, kad vienas svarbiausių XIX amžiaus prieššventinių akcentų būdavo švara kvepiantys, jaukūs ir šviesos kupini namai. Anuomet lietuviai savo namų langus puošdavo iš popieriaus iškarpomomis užuolaidėlėmis, o sietynus bei palubę apkaišydavo sunertais šiaudais, kad namuose atsirastų kuo daugiau gelsvos, žvilgančios šviesos. 

Kalėdinė eglutė tuomet būdavo ne tik graži, bet ir skani – ją lietuviai puošdavo kaspinėliais, iš spalvotų siūlų sunertomis rožytėmis, popierinėmis girliandomis, šiaudinėmis figūrėlėmis bei įvairiais skanumynais, kaip antai sausainiai ar saldainiai. 

„Rudenį surinkus obuolių derlių, dalis šių vaisių būdavo išsaugoma ir kabinama ant eglutės. Taip pat, šeimininkės kepdavo žvaigždžių, mėnulio, rombo formų sausainius, juos apibarstydavo grūdais, ar kitais turimais priedais, pririšdavo siūlą ir pakabindavo ant eglutės. Kartais būdavo pagaminama saldžių dekoracijų iš karamelizuotų morkų arba, jei saldumynai pirkti ir įsukti į gražius popieriukus, eglutę papuošdavo ir jais“, – XIX amžiaus Kalėdų eglutės puošimo subtilybes atskleidžia etnologė. 

Padėka artimui ir rūpinimasis vargingesniais

UAB „Gulbelė“ vadovas Arūnas Tarnauskas.

Kadžytė pasakoja, kad XIX amžiuje lietuvių šeimos Kūčioms ir Kalėdoms ruošdavosi itin atsakingai ir apgalvotai, įtraukdami visus šeimos narius. Tuomet buvo itin vertinamos senolių tradicijos, iš kartos į kartą perduodami papročiai, o pačios šventės spinduliuodavo padėka ir pagarba vienas kitam, netrūkdavo gražių žodžių, palinkėjimų, net atsiprašymų už kada nors sukeltus konfliktus.

Ji atskleidžia, kad žmonės prieššventiniu laikotarpiu stengdavosi būti geresni, supratingesni. Turtingesnės šeimos paruošdavo Kūčių ir Kalėdų valgių lauknešėlius vargingiau gyvenantiems kaimynams ir nelaukdami Kūčių vakarienės, juos įteikdavo. Taip neturtingesni žmonės galėdavo džiaugtis pilnesniu ir šventiškesniu Kūčių stalu. 

„Prie Kūčių stalo šeima susėsdavo sužibus pirmajai vakarinei žvaigždei. Tėvai dažnai mažiesiems liepdavo sėdėti prie lango ir stebėti, kuris pirmas pamatys nušvitusią žvaigždę – tai būdavo labai garbingas paprotys. Jai sužibus, šeima susirenka aplink stalą, sukalbama malda, po jos vyriausias, garbingiausias namų vyras paimdavo kalėdaitį ir padalindavo jį visiems šeimos nariams. Ir tik tuomet pradedamas Kūčių patiekalų ragavimas“, – šventinių lietuvių papročių detalėmis dalijasi G. Kadžytė.

Kūčioms – paprastumas, Kalėdoms – egzotika

Etnologė Gražina Kadžytė.

Etnologė pabrėžia, kad Kūčių ir Kalėdų stalai XIX amžiuje atrodė gana skirtingai. Iš pirmo žvilgsnio, Kūčių patiekalai tebuvo kasdienis maistas. Anot jos, anksčiau kūčiavojant buvo ragaujamas toks maistas, kurį žmonės užsiaugindavo patys, apsikeisdavo su kaimynais ar amato bičiuliais. 

„Ant šventinio Kūčių vakarienės stalo būdavo patiekiama visa gausybė patiekalų: kūčiukai, kūčia, mirkyti javai, užpilti medaus vandeniu, pupos, žirniai, duona, baršteliai, rauginti kopūstai su sėmenų aliejumi, rauginti burokėliai bei mišrainė, į kurią šeimininkė sudėdavo įvairių daržovių. Ant stalo taip pat būdavo galima rasti spanguolių kisieliaus, raugintų grybų ar jais įdarytų pyragėlių, riešutų, kuriuos atnešdavo vaikai ir seneliai, sodo vaisių: obuolių, kriaušių, džiovintų slyvų, vyšnių. Bitininkų šeimose ant stalo būdavo ir medaus“, – pasakoja G. Kadžytė. 

Pasak jos, kiekviena šeimininkė turėdavo įvairiausių patiekalų receptų, tačiau Kūčių stalo esmė buvo visai ne valgių skaičius, o jų reikšmė bei simbolika – samprata, jog prie kiekvieno valgio atsiradimo ant stalo prisidėjo visi šeimos nariai. Kūčių vakaras išsiskyrė padėka šeimai, sau, Dievui, Žemei, kaimynams, o ji būdavo išreiškiama malda ir maisto ragavimu. 

Etnologė aiškina, kad pagal senuosius papročius, reikėtų paragauti visų Kūčių valgių, kadangi taip dėkojama tiems, per kieno malonę šis patiekalas atsirado ant stalo. Visgi, G. Kadžytė pabrėžia, kad patiekalų gausa tuomet nereiškė persivalgymo – Kūčių papročiai byloja, kad mėgautis maistu reikia laikantis saiko: šiek tiek paskanauti, bet neprisivalgyti iki soties. 

Anot etnologės, Kalėdų stalas buvo visiškai kitoks: „Ant jo puikuodavosi ne tik pieniški ir mėsiški valgiai, bet ir viskas, kas įsigyta parduotuvėse ar iš prekybininkų, atsiųsta iš kitų kraštų. Tai būdavo įvairūs egzotiški vaisiai, kaip antai – apelsinai, mandarinai, džiovintos figos, razinos, riešutai, marcipanai – visi skanėstai ir tuometinės naujovės. Šeimininkės taip pat patiekdavo sočių pyragų, sviesto, sūrio bei kumpio.“

Lietuviai šiandien ieško naujų gastronominių patirčių

UAB „Gulbelė“ vadovas Arūnas Tarnauskas įžvelgia, jog ir šiandien Kūčios daugybei lietuvių šeimų asocijuojasi su ramybe, padėka artimiesiems, o Kalėdos siejasi ne tik su naujovėmis, bet ir su įvairesniu vaišių stalu. Anot jo, nūdienos lietuvių Kūčių stalą sudaro labiau tradiciniai patiekalai, tokie kaip istorinė kūčia, kūčiukai, grybų patiekalai, kruopos, mišrainės, o Kalėdų – įvairiai apdorota ir paruošta mėsa, vaisiai iš tolimų, šiltų kraštų, žuvų, silkių patiekalai, pyragai, šakočiai, saldumynai. 

„Šiandienos lietuviai, kaip ir XIX amžiuje, per Kalėdas labiau orientuojasi į skalsesnius, sotesnius ir pamėgtų skonių patiekalus, tad nevengia ant šventinio stalo patiekti gėrybių, įsigytų parduotuvėse, kepyklose ar kavinėse. Pastebime, kad prieššventiniu laikotarpiu visuomet ūgteli įdomesnės sudėties pyragų, saldžių vyniotinių, įvairiai paruoštos silkės, fermentuotų produktų įsigijimų skaičiai“, – tautiečių pirkinių krepšelių subtilybėmis dalijasi A. Tarnauskas. 

Pasak jo, didžiosios žiemos šventės skatina lietuvius ilgai puoselėtas tradicijas sujungti su naujomis patirtimis, ieškoti gurmaniškų posūkių, o iššūkių nestokojantis karantino laikotarpis lėmė ir kiek kitokį prekių įsigijimo pobūdį. A. Tarnauskas tikina, jog prekybininkai stengiasi apsaugoti gyventojus ir kviečia juos šventėms reikalingus pirkinius įsigyti vietinėse parduotuvėse, vengiant tolimesnių kelionių, ar apsilankyti elektroninėje parduotuvėje, nuolat siūlančioje naujovių. 

„Neaiškus periodas šalyje priverčia kitaip pažvelgti į šventes, labiau vertinti artumą su šeima, draugais bei vietos bendruomene. Žmonės vieni kitų pasiilgsta – tai yra natūralu, tačiau šiuo laikotarpiu derėtų vengti nebūtinų kontaktų. Džiugu, kad galime savo pirkėjams pasiūlyti galimybę pasinaudoti elektronine parduotuve e-gulbele.lt bei maisto pristatymu į namus. Stengiamės parodyti, kad į miestą vykti visai nėra būtina, nes visko, ko reikia, galima rasti ir visai šalia namų“, – sako UAB „Gulbelė“ vadovas. 

 

Ankstesnis straipsnisNumatoma nustatyti dvigubai didesnes prastovų išmokas ir pratęsti darbo paieškos išmokos mokėjimą
Kitas straipsnisRuošiame Kūčių stalą: kokios žuvies geriau atsisakyti?