Motociklininkai taip pat kuria savitą meną

0
143
Kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Vita Urbonienė atskleidė, jog kultūrą regi ir motociklininkų kolonoje, o jie, kaip paaiškėjo, šilti ir draugiški žmonės. Šias savybes ji pati labai vertina.
Kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Vita Urbonienė atskleidė, jog kultūrą regi ir motociklininkų kolonoje, o jie, kaip paaiškėjo, šilti ir draugiški žmonės. Šias savybes ji pati labai vertina.

Gyvenimas – spalvotas, tik kiekvienas skirtingai matome mus supančias spalvas. Kretingos rajono kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Vitos Urbonienės gyvenimas tiesiog žėri spalvomis. Į margus kultūrinius renginius įsukta moteris, radusi laisvą minutę, skuba pasinerti į adrenaliną. Ji su vyru mėgsta važinėti motociklu. Tiesa, kol kas  yra tik keleivė, tačiau ateityje galbūt ir pati turės teisę vairuoti šią transporto priemonę.

Pirmoji kelionė

„Pradžių pradžia, kai pajutau, kaip smagu važinėti motociklu, buvo dar mokyklos laikais. Buvau 17 metų, kai būsimas vyras Mindaugas, įgijęs teisę vairuoti, pavėžino mane vadinamuoju „kiauliuku“ (rusiškas motociklas „Tulica“). Tai buvo motociklai, kurie nuolat gesdavo. Likimo ironija – kai vyras važiuodavo vienas, visur nuvykdavo laimingai, jokių bėdų nekildavo, bet važiuojant su manimi motociklas nenorėdavo jo klausyti, – juokėsi pašnekovė. – Ir tuomet, kai pirmą kartą užsėdau ant motociklo, jis spyriojosi. Šiaip ne taip nuvažiavome iki Šventosios. Mano plaukai anuomet buvo labai ilgi. Senoviniai šalmai nedengė viso veido, plaukai palaidi. Tai galima tik įsivaizduoti, kokia nulipau nuo to motociklo – kaip ragana, plaukai neiššukuojami“.

Vitos vyras visuomet turėjo aistrą motociklams, o taip pat ir automobiliams, šį potraukį netruko pajausti ir ji. Seną motociklą netrukus keitė naujesni modeliai – pora įsigijo kelioninį motociklą „čioperį“, kuriuo jau buvo galima ir daugiau važinėti.

Kuria paslaptį

„Šis pomėgis vyrą nuvedė ir į motociklininkų klubą Kretingoje, kuris tik buvo pradėjęs kurtis. Jis dalyvavo veikloje, aš menkai prisidėdavau. Kai vyras įsigijo didesnį „čioperį“ – „Honda“ motociklą, tuomet jau drauge dalyvavome baikerių šventėje prie Lūksto ežero. Į šią šventę suvažiuoja labai daug motociklų, tuomet taip pat buvo gal kokie 500 atvykusių. Telšiuose vyko paradas per visą miestą, o vėliau nuo Telšių iki Varnių visi važiavome kolona“, – pasakojo įspūdžius V. Urbonienė.

Pokalbininkė neslėpė, jog važiavimas kolona jai labai patikęs, kvapą gniaužė aukščiausios klasės motociklai, pavyzdžiui, garsieji „Harley Davidson“, įdomūs klasikinio senovinio stiliaus „čioperiai“. „Visą dieną galėčiau vaikščioti tarp tų motociklų ir jais gėrėtis. Kiek ten esama aksesuarų, kiek į juos investuojama. Ir mano vyras buvo papuošęs savąjį motociklą“, – atskleidė Vita.

Moteris papasakojo, jog baikeriai sukuria netgi ypatingą paslaptį: kolonoje pirmieji traukia aukščiausios klasės motociklai, baikeriai užsidengia veidus kaukėmis, išlaikydami vienodą greitį, garsą jie tolygiai važiuoja ir kuria tarsi atsėlinančių tarantulų, vorų vaizdą.

„Tai yra kultūra. Važiavimo kolona niekaip kitaip nepavadinsi – kultūringas, išlaikytas važiavimas, niekas su niekuo nelenktyniauja. Galbūt daugiau palaksto jaunimas su sportiniais motociklais, vadinamais „britvomis“, tuomet ir nelaimių daugiau nutinka, o čia taip nenutinka, žmonės mėgaujasi savo pomėgiu“, – pastebėjo Vita.

Su vyru kretingiškė yra dalyvavusi ir kitose baikerių šventėse, taip pat baikeriai susitaria vykti motociklais į  tam tikrus renginius, pavyzdžiui, visi drauge važiavo į Džordanos Butkutės koncertą, neatsisako galimybės pasižiūrėti Kretingoje vykstančių motobolo varžybų. Į jas motociklininkai įleidžiami nemokamai.

„Turime tada progą ir motociklus apžiūrėti, ir motobolo varžybas stebėti“, – šypsojosi moteris.

Nepraleidžia šeima ir drifto pasirodymų, kurie vyksta Kretingoje, o Palangoje mėgsta kartingus.

Vaikosi madų

„Kai pasižiūri į baikerius iš šalies, tai matai meną – rūbuose, motocikluose, aksesuaruose. Ypač moterys pasistengia – preciziškai renkasi aprangą, odinius drabužius, batus, derina skareles, kuriose vaizduojamos ir kaukolės su velniais, vorai ir dar visokie piešiniai. Neatskiriamas baikerių aksesuaras – tatuiruotės. Ir moterys, kurios yra nuolatinės keleivės, savo kūnus yra numarginusios tatuiruotėmis. Netrūksta auskarų įvairiose kūno vietose. Tačiau šie žmonės yra labai paprasti, jie labai atsipalaidavę, tarsi oazėje, atitrūkę nuo kasdienybės, visų darbų. Net nenori kalbėti apie darbus, jie intensyviai pasineria į veiklą, dalyvauja rengiamose šventėse“, – paneigė mitą apie piktus baikerius V. Urbonienė.

Pašnekovė pripažino, jog toks malonumas – ne pigus. Ne prestižas baikeriams dėvėti gatvės drabužius, turi būti speciali apranga, šalmai, pirštinės, batai, jokių mėlynų džinsų.

„Kol pripratau, važiuodavau ir su paprastomis kelnėmis, palaidinėmis, dabar turiu savo aprangą. Ji išties labai praverčia, su paprastais drabužiais per šalta. Svarbu turėti ir patogų šalmą. Seniau šalmai nebūdavo itin patogūs, netgi pristigdavo oro juos dėvint, dabar jie puikiai pritaikyti kelionėms, malonu važiuoti, galima pasižvalgyt aplinkui“, – apie tobulėjimą netgi ir aprangoje, ne tik motociklų gamyboje, pasakojo Vita.

Vienu metu, pasak pašnekovės, buvo didžiausias mados šauksmas – kuo garsesnis motociklo  duslintuvo garsas. Labai paplito ši mada ir visi stengėsi kuo garsiau praūžti. Tačiau netrukus į tai atkreipė dėmesį valdžia, nuspręsta įstatymu suvaržyti šią laisvę. Baikeriams teko duslintuvus slopinti. „Ir vyras anuomet taip pat mėgavosi kuo didesniu duslintuvo garsu. Kai pravažiuodavo gatve, viskas aplink griaudėdavo. Tuomet dar mūsų vaikas buvo mažas, šaukdavau, kad tik neprikeltų jo“, – šypsojosi kretingiškė.

Motociklas traukia visus

„Man pačiai patinka trumpos kelionės – pavyzdžiui, dienos trukmės. Vyrui patinka iškeliauti ir į tolimesnes keliones. Buvo išvykęs į Austriją, persikėlė keltu į Vokietiją, į Kylį, pervažiavo Vokietiją, pasuko į Austriją, buvo nukeliavęs netoli Italijos sienos. Į šią kelionę leidosi vienas, nes su keleiviu važiuoti jau sunkoka – kelias per sudėtingas“, – pasakojo Vita.

Moteris įsitikinusi, jog ilgos kelionės nelabai patogios moterims. „Jeigu aš jau važiuoju į kelionę, tai noriu atsipalaiduoti, ir rūbą laisvesnį apsirengti. Su motociklininkų drabužiais įprastai labai karšta, kai nulipi nuo motociklo, tačiau tokie drabužiai labai praverčia važiuojant“, – atskleidė V. Urbonienė.

Moterų baikerių nėra daug, jos daugiausiai, kaip ir Vita, yra savo vyrų kompanionės. Kretingoje V. Urbonienė sakė žinanti vieną moterį, kuri leidžiasi ir į ilgesnes keliones, tačiau daugiausiai motociklus „pažaboję“ yra visgi vyrai.

Pirma pašnekovės ilgesnė kelionė buvo į Vilnių, tuomet vykusią Dainų šventę. Kitokio transporto po ranka nebuvo, tad teko pasinaudoti motociklu.

Motociklus pamėgusi moteris vis dar neįgijusi teisės juos vairuoti, tad tenkinasi keleivės vieta. Visgi ateityje tikriausiai šiam žingsniui pasiryš. „Turiu visą reikalingą aprangą, vyras tuo pasirūpino, tad į keliones išvykstu pasiruošusi tinkamai. Šešiametis vaikas dar prisibijo motociklų, tačiau mielai pačiupinėja šalmą, pirštines. Motociklas yra traukos objektas, tačiau norint juo važinėti, būtina nebijoti“, – pasakojo pašnekovė, atskleidusi, jog į svečius atvykę draugai nori ir pasėdėti, ir pačiupinėti motociklą.

Kokiu didžiausiu greičiu kretingiškei teko pralėkti? Ji atskleidė, jog dabartinis vyro motociklas „Honda“ buvo išvystęs 240 km/h greitį, su keleiviu greičiausiai pavyko važiuoti 160 km/h greičiu.

„Kai važiuoji tokiu greičiu, tenka nebloga adrenalino dozė. Bet, aišku, tokiu greičiu bet kuriame kelio ruože nepalakstysi, nežinia, kas gali išlėkti į kelią. Tad stengiamės laikytis kelių eismo taisyklių“, – pripažino Vita, pašnibždėjusi, jog greitis teikia didžiulį malonumą, kartais nors keletui sekundžių norisi paspausti ir vairuojamo automobilio akseleratorių.

Įdomus pašnekovei ir kitoks ekstremalus sportas – ir kateriu paplaukioti, ir keturračiu pralėkti. Svajoja moteris ir su parašiutu iššokti, tačiau tam trukdo sveikatos problemos.

Graži misija

Vita jau kurį laiką darbuojasi kultūros srityje, o prieš tai ji dirbo mokytoja pagal savo specialybę. Moteris papasakojo apie savo pirmuosius ugdytus mokius, palikusius jai didžiulį įspūdį. Ryšį atrado ir su vaikais, ir su jų tėvais. Vėliau ji kopė karjeros laiptais – tapo pavaduotoja, šiose pareigose dirbo ir kitoje mokykloje. Būdama motinystės atostogose ji susigundė sudalyvauti konkurse dėl Kultūros centro direktoriaus pavaduotojos vietos. Ir jai pavyko. Moteris džiaugiasi puikiu kolektyvu, savo darbu, kuriam atiduoda daug širdies. To tikisi ir į kultūros centrą ateinančių žiūrovų.

Vita patikino, jog jai konkuravimas – viena didžiausių nedorybių. „Žmonės tarpusavyje konkuruoja ir nebežino, kas yra paprastumas, žmogaus nuoširdumas. Džiaugiuosi, kai visi dirba vardan savo miesto, dėl visos Lietuvos gerovės, grožio. Kai pamatai televizijoje rodomus vaizdus, susiduri su realybe, jog kultūros mūsuose nėra daug. Tad norisi surengti žmonėms šventę, kurioje būtų gera, iš kurios išsineštų gerų emocijų, gražių prisiminimų, pakilią nuotaiką. To ir siekiame savame darbe“, – reziumavo pašnekovė, paraginusi kretingiškius dalyvauti netrukus vyksiančioje miesto šventėje – joje bus siūloma įvairiam skoniui, amžiui patrauklių renginių. Jų šiemet ypač daug.

Pamažu išpopuliarėjo

„XX a. pradžioje motociklas buvo pakankamai reta, šių dienų kalba kalbant – egzotinė transporto priemonė, tiesiogine ir perkeltine prasme kelianti daug triukšmo, žadinanti susidomėjimą, susižavėjimą ar pasipiktinimą. Reikėjo išgalėti motociklą nusipirkti, o tai reiškia, jog reikėjo būti arba gana turtingam, arba labai mėgti dėmesį, arba būti nemenku pramuštgalviu, jog ryžtumeis tokiai neatsiperkančiai ir pavojingai „investicijai“. Beje, reikėjo sugebėti motociklą dar ir valdyti. Motorinių transporto priemonių tradicijos visuomenėje dar tik bepradedančios formuotis, todėl, natūralu, jog motociklai visada traukė akį, o jų savininkai buvo laikomi arba didvyriais, arba pamišėliais, bet dėmesio tikrai nestokojo. Dėmesio būta įvairaus ir pelnyto. To meto spaudoje galima rasti ne vieną žinutę apie motociklų „katastrofas“ ar net feljetoną apie motociklininkus.

Netrukus motociklas, dėl visų savo savybių ir galimybių, tapo vis patrauklesnis, jo gamyba Vakaruose plėtėsi, atsirado didesnis modelių pasirinkimas, o konkurencija ir populiarumas padarė savo darbą – motociklai tapo prienami viduriniam visuomenės sluoksniui ir todėl tapo masiniu reiškiniu. Prie motociklizmo plitimo gerokai „prisidėjo“ ir I pasaulinis karas, kuomet motociklai pirmą kartą panaudoti kariuomenės reikmėms. Tai neabejotinai turėjo įtakos motociklo raidai ir populiarumui, nes grįžusieji dažniausiai ir taikos metu taip pat naudojosi šia patikrinta ir išbandyta technika. Taigi, per gana trumpą laiką, kaip visame pasaulyje, taip ir mūsų šalyje, motociklai tapo ne vien populiaria transporto priemone, bet ir laisvalaikio leidimo forma“, – apie motociklų istoriją Lietuvoje rašo žurnalistas Rimas Bružas.


Papuošalai vyrams