Gyvenimai sąvartyno lūšnose

0
90

Aistas MENDEIKA

bomzaiKraustymasis iš pamiškėje, šalia buvusio Ankštakių komunalinių atliekų sąvartyno, suręstų lūšnelių į kur kas patogesnius ir šiltesnius nakvynės namus trijų beveik dešimtmetį čia gyvenančių benamių nedžiugina, nes, norint miegoti valdiškose lovose, reikia turėti daugiau pinigų.

Pasibaigus rajoninių sąvartynų amžiui, būriai benamių plūstelėjo į miestus ar didesnes gyvenvietes ir užgulė komunalinių atliekų konteinerius. Surasti kur nors numestą nereikalingą gelžgalį tikriausiai būtų labai sunku, nes kai kuriems žmonėms jų ieškojimas yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Tokiu „verslu“ užsiima ir šalia Ankštakių sąvartyno tebegyvenanti 56-erių Irena, 57-erių Romualdas ir 63-ejų Pranas. Pirmieji du kiekvieną rytą iškeliauja „į darbą“ – ieškoti to, ką galima parduoti. Pranas lieka lūšnelėje, nes vaikščioti nebeleidžia sveikata. Pasak Irenos, jis iš guolio atsikelia tik „gamtiniams reikalams prispyrus“. Jai bei kaimynui Romualdui vertingiausias laimikis yra koks nors daiktas, pagamintas iš spalvotojo metalo, nes už tokį supirktuvėje daugiau moka. Paprastas gelžgalis yra pigesnis. „Per dieną „uždirbti“ 20 litų yra labai gerai, tačiau taip būna retai. Dažniausiai susirenkame po 10 ar 12 litų. Kartasi mažiau, o kartais ir visai tuščiomis grįžtame“, – pasakojo Romualdas.

Kol veikė Ankštakių komunalinių atliekų sąvartynas, trijulė gyveno daug geriau. Supirktuvėms ar kam nors kitam panaudoti dar tinkantys daiktai „atvažiuodavo“ patys, nereikėdavo kojomis skaičiuoti kilometrus jų ieškant. Be to, pasak Romualdo, šiek tiek pinigėlių nukrisdavo ir už sąvartyne dirbusios technikos pasaugojimą.

Uždarius Ankštakių sąvartyną, geros dienos trijulei liko praeityje. Tačiau išsikraustyti iš pamiškės lūšnelių benamiai nesiruošia. Jų neišgąsdino net ir neseniai apsilankę policijos pareigūnai, paraginę pasiieškoti kitos vietos. Pasak Irenos, žmonėms paprasčiausiai nėra kur eiti.

„Galvojome apie galimybę apsigyventi Klaipėdos nakvynės namuose, tačiau kas mus ten priims? Nesurenkame tiek pinigų, kad galėtume užsimokėti „nalogą“ už vietą. Mokėti reikia vietiniams, tokiems pat benamiams. Jei nesumokėsi, būsi priverstas išsinešdinti“, – dėstė Romualdas.

Iki Kretingos atpėdinantys Irena su Romualdu užsuka į vienuolyno labdaros valgyklą. Jie taip pat žino apie galimybę apsigyventi Teresiečių vienuolių prieglobstyje. Tačiau, bent jau Romualdo, gyvenimas vienuolėms prižiūrint nevilioja. „Ten reikia dažnai klauptis ir melstis“ – sakė vyriškis, kurio religinių įsitikinimų nepaveikė net ir pusalkanė kasdienybė.

Pasiligojęs Pranas tyliai gulėjo lūšnelėje, o kaimynai Irena su Romualdu pasakojo turintys giminių, tačiau kartu su jai gyventi irgi esą neįmanoma. Romualdo sesuo pati gyvenanti viename kambarėlyje. Kartą ją aplankęs turėjo nakvoti virtuvėje ant grindų. Irena gyventi su vaikais irgi teigė nenorinti, nes pas juos taip pat neužtenka vietos.

Apie kažkada buvusius gyvenimo praradimus ar padarytas klaidas nei Irena, nei Romualdas daug pasakoti nelinkę. Tačiau Kazachstane gimusi Irena prisipažino, jog prieš keliasdešimt metų nebuvo nė minties, kad ateityje teks apsigyvens šalia sąvartyno. Baigusi mokyklą, mėgino įsigyti dažytojos profesiją, bet baigti mokslus sutrukdė ankstyvos vedybos. Daugiausiai metų jai teko praleisti kolūkyje, kur dirbo melžėja. Kolūkiams subyrėjus, moteris su vyru liko bedarbiais. Kaip abu vėliau pateko į Kalotės sąvartyną, lieka jos paslaptimi. Tik garsiai prisiminė netektį, kai tame pačiame sąvartyne sudegė jos vyras.

Romualdas pasakojo gyvenęs pakankamai gerai, kol turėjo darbą. Jis – statybininkas, daug metų dirbęs tinkuotoju. Todėl ir jo lūšnelė dabar geriausia – iš lentgalių sukaltos sienos dvigubos, su oro tarpu. Langai irgi dvigubi, o viduje sumūryta krosnis, kurios skleidžiamos šilumos, anot šeimininko, pakanka ir per didžiausius šalčius. Suręsta ir dar viena patalpa, kurią vyriškis vadina dirbtuvėmis. „Mielai dirbčiau ir dabar, jei tik sveikata leistų. Deja, aukščiau nebepakeliu rankos, o ir viena koja trumpesnė, vaikštau klibikščiuodamas. Kas mane tokį į darbą priims“, – guodėsi Romualdas.

Vargu ar kas suabejotų, kad pagrindinė normalaus gyvenimo praradimo priežastis dažniausiai būna per didelė draugystė su degtinės stikleliu. Sąvartyno gyventojai to irgi neneigia, tačiau priduria, jog taip buvę anksčiau. Ir Irena, ir Romualdas tikino, jog paskutinį kartą vyno ragavę tik per Naujuosius metus. „Negėrėme nei per Vasario 16-ąją, nei per Kovo 8-ąją. Pinigų neturime, nėra iš ko gerti“, – sakė Irena, puikiai prisimenanti šventines dienas.

Dabartinės Ankštakių stambiagabaričių ir žaliųjų atliekų surinkimo bei kompostavimo aikštelės darbuotoja tikino, jog kaimynystėje esančių lūšnelių gyventojai yra ramūs, „geriečiai“, dėl jų jokių problemų nekyla. Tačiau Kretingos rajono savivaldybės administracijai trijulė vis dėlto kelia galvos skausmą. „Jų gyvenimo sąlygos yra antisanitarinės, žmonės taip gyventi negali“, – sakė Administracijos direktorius Virginijus Domarkas. Tik ką su jais daryti, kaip jiems pagerinti gyvenimą, kol kas dar niekas nesugalvojo. Pasak direktoriaus, sunku žmogui padėti ką nors pakeisti, jei toks yra jo gyvenimo būdas ir kitokio jis nenori.

Tačiau benamiai, pasak V. Domarko, nepamirštami. Dar pernai, spustelėjus šaltukui, buvo susitarta su Kretingos ligonine, su vienuolėmis teresietėmis dėl bent laikino prieglobsčio. Dabar tariamasi dėl jų apgyvendinimo Gargždų nakvynės namuose. „Kokią nors išeitį vis dėlto reikia rasti“, – sakė Administracijos direktorius.

Šiltas katilai