Laima STONKUVIENĖ
Raštiniai šaltiniai byloja, kad vaizdingame Minijos slėnyje įsikūręs Cigonalių kaimas taip buvo pavadintas dėl jo apylinkėse gyvenusių čigonų. Vienintelis nuolatinis kaimo gyventojas Kazimieras Stuopelis teigia, jog tai – ne visiškai tiesa.
„Iš tėvų girdėjau, kad šioje vietoje per Miniją buvo brasta bei ūkininkams išdalintas kelias, kurį jie privalėjo prižiūrėti. Iš Salantų juo su dviem kinkytais arkliais važiuodavo čigonai. Jie čia sustodavo, arkliams leisdavo pailsėti, pasiganyti, o patys eidavo į kaimą kortom „pavaražyti“. Arkliams pailsėjus, traukdavo toliau. Taip kad čigonai čia nuolat tikrai negyveno“, – porino Kazys, kuris labai gerai žino ir visą kaimo istoriją.
Anot jo, Cigonalių kaime kažkada buvo penkios sodybos, jų gyventojai augino gyvulius. Kaimą sunaikino melioracija. Išliko dvi sodybos, o nuo 1992-ųjų čia nuolat gyvena tik jis. „Mane visi vadina džiungliniu, bet aš ir neprieštarauju, toks ir esu, – juokėsi Kazys. – Nors gyvenu vienas, nuobodžiauti ar liūdėti nėra kada – vasarą pilna žmonių šalia įsikūrusioje kaimo turizmo sodyboje, aplanko Minija plaukiantys baidarininkai, žiemą – medžiotojai, poledinės žūklės mėgėjai. Su visais randu bendrą kalbą, visiems stengiuosi pagelbėti, jeigu ko reikia. Be to, mano giminė labai plati, artimųjų esu lankomas, neužmirštas, ko senam žmogui daugiau ir bereikia. Beje, reikia pasakyti, kad žmonės kultūringėja: seniau šalia baidarių su žmonėmis „plaukdavo“ ir „bambaliai“, dabar tokių dalykų beveik nebetenka matyti, poilsiautojai taip gamtos nebeteršia“, – kalbėjo pašnekovas, savo amžiaus, nors ir labai norėjome sužinoti, niekaip neišdavęs: esą kai karas baigėsi, jis jau buvo gimęs.
Kazio sodyboje ir troboje – ideali tvarka ir švara. Taip nublizgintų puodų ir pedantiškiausia šeimininkė galėtų pavydėti. „Moters namuose nėra, tai tenka pačiam viską daryti. Prisilaikyti tvarkos esu išmokytas, kitaip ir negalėčiau. Be to, juk nemažai žmonių pas mane apsilanko, jei būčiau „apsivertęs“, sarmata prieš juos būtų“, – dėstė Kazys.
Jis pats ne tik indus mazgoja, drabužius plauna, bet ir gėlynus tvarko, daržą sodina. Savo ne tik daržovių, bet ir medaus turi – tris bičių šeimas laiko. „Turėjau 10 avilių, pilnus bičių, tačiau įlindo kiaunė ir viską išdraskė. Su spąstais net penkias kiaunes pagavome, – pasakojo Kazys. – Kažkada turėjau ir karvių, ir jautį, ir kiaulių, visko atsisakiau išėjęs į pensiją. Į parduotuvę, kai reikia, dviračiu važiuoju, o žiemą – pasistoju ant slidžių, kuprinę ant pečių – ir maunu“.
Daug įvairių istorijų pripasakojęs Kazys, paklaustas, ar nebaisu vienam Cigonaliuose, atviravo, jog niekas jo piktybiškai neužkliūva. Dažniau jam pavydima – esą kaip čia gera ir ramu gyventi. „Žmonės taip sako, nes nežino, kad ne taip jau ir visada gerai tokioje vietoje gyventi. Būna ir vėtrų, ir audrų, ir sniego pridrebia, lieki tarsi įkalintas, atskirtas nuo viso pasaulio“, – neslėpė Kazys. Tačiau jis nesiskundžia, jam gerai, yra pats su gaspadorius. Pasiteiravus, gal sodyboje kokia moteriškaitė neprošal būtų, draugiją palaikytų, valiūkiškai šypsojosi: „Esu vienas, bet ne vienišas. Gal nereikia, kad kas komandą duotų…“