Daujotiečiai minėjo mokyklos vardadienį

0
81

Rasa GEDVILAITĖ

Prieš 18 metų Marijono Daujoto pagrindinė mokykla vadinosi kitaip – ją kretingiškiai žinojo kaip 2-ąją vidurinę mokyklą. 1995 metų lapkričio 16-ąją ugdymo įstaiga pavadinta garsaus miškininko Marijono Daujoto vardu. Minėdama vardadienį, mokyklos bendruomenė į svečius pasikvietė geriausiai miškininką pažinojusius žmones – jo vaikus. „Man atrodo, kad tėvas dėl tokio sprendimo pavadinti mokyklą jo vardu yra patenkintas“, – šypsojosi miškininko sūnus Aleksas ir dukra Irena.

Kaip žinia, M. Daujotas itin nusipelnęs miškininkas, palikęs gilų pėdsaką ir Kretingoje. Čia jis gyveno ir dirbo nuo 1922 m. iki 1940 m. Jo iniciatyva urėdijos pastatai buvo perkelti į Kretingos miesto teritoriją. M. Daujotas pasirūpino medelyno steigimu.

M. Daujotas aktyviai dalyvavo miškininkų sąjungos veikloje, skaitė mokslinius pranešimus jos konferencijose. Taip pat jis buvo nuolatinis Miškų tarybos narys, aktyviai dalyvavo visuomeniniame kultūriniame Kretingos apskrities gyvenime: organizavo medelių sodinimo šventes, jo iniciatyva Darbėnuose pasodintas Vytauto Didžiojo ąžuolas, suformuotas skveras.

Ryškiausias miškininko M. Daujoto veiklos Kretingos apskrityje pėdsakas – tarpukariu sutvirtintos ir apželdintos pajūrio smėlio kopos.

Kaip teigė svečius pristatę jaunųjų miško bičiulių būrelio „Daujotukai“ nariai, neveltui yra nuskambėję žodžiai, jog mes esame miško tauta. Lietuviams yra svarbus miškas, jo užuovėja, o jie mokosi mokykloje, pavadintoje garsaus miškininko vardu. Būtent šie mokiniai ir klausinėjo garbių svečių apie tėvelį, išlikusius prisiminimus.

„Mūsų šeimos santykis buvo labai glaudus, vieni be kitų negalėjome, tiesiog neįsivaizdavome, kaip galėtume gyventi atskirai. Augome trise, vyresnėlis Vladas neseniai mus paliko, o štai mes su sese abu gyvename Vilniuje, – pasinėrė į prisiminimus A. Daujotas. – Mūsų tėvelis turėjo pedagoginių savybių, niekada nerėkdavo, nesibardavo, lupti su rykštele esu gavęs tik vienintelį kartą ir tai nepavadinčiau to mušimu. Nuolat jį prisimename, ypač tada, kai reikia kokio patarimo, ką nors išspręsti“.

Prisiminė A. Daujotas, ir kaip tėvai jį auklėjo, kad mestų rūkyti. „Man buvo aštuoniolika, kai rūkiau, rūkė tuomet ir tėvas. Nors jis liepdavo mesti, tačiau ne itin paklausydavau. O mama jam patarė: „Pats mesk rūkyti, mes ir sūnus“. Jis taip ir padarė, o netrukus mečiau ir aš“, – linksmai pasakojo miškininko sūnus.

I. Daujotaitė pripažino, jog jai, kaip dukrai, artimesnė visuomet buvo mama, tačiau apie tėvą išlikę labai daug šiltų prisiminimų. „Pamenu, kaip tėvas, parėjęs iš urėdijos, per pietus turėdavo įprotį dešimt minučių pagulėti. Tuomet ir aš prie jo šliedavausi. Kiek tada jis man pasakų prisekdavo! O mėgdavo ir poeziją, prikurdavo ir pats smagių ketureilių“, – pasakojo Irena.

Abu miškininko vaikai pripažino, jog jų tėvas buvo geranoriškumo pavyzdys: nuolat linkėjo mylėti žmones, aplinką, viską gerai apgalvoti, o ne karštakošiškai nuspręsti, būti atlaidesniems, neteisti iškart. „Mylėjo jis labai ir Kretingą, jam čia viskas rūpėjo. Galiu pasakyti, kad mūsų tėvas buvo principingas, laikėsi savo nuostatų, tačiau ir labai linksmas“, – sakė I. Daujotaitė.

Mokiniai klausė miškininko vaikų, kodėl jie nepasirinko tėvo kelio ir netapo, kaip ir jis, miškininkais. Aleksas prisipažino tikrai norėjęs susieti savo ateitį su mišku, bet kodėl nė vienas miškininku taip ir netapo, nežinia. „Meilę miškui iš jo paveldėjome, mėgstame miške leisti laiką, nepakenčiame pamatytos netvarkos. Ten nusiraminame, pailsime, tačiau niekas giminėje taip ir netapo miškininku. Vienas anūkas žadėjo miškininkystės mokytis, bet irgi neišėjo“, – pasakojo Irena ir Aleksas.

Pasinėrę į prisiminimus, mokiniai ir svečiai dėkojo vienas kitam už pabuvimą kartu. M. Daujoto vaikai mokyklos bendruomenei padovanojo pačių sudarytą knygą „Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas“. Dovanų atnešė ir Kretingos miškų urėdijos informatikė Gražina Banienė. „Išgirdau, jog šeimoje Daujotai buvo itin vieningi, darnūs, tokia turėjo būti ir M. Daujoto, kaip miškininko, siela. Juk miškininkas, sodindamas medžius, rūpindamasis želdiniais negalvoja apie save, juk jie lieka ateities kartoms. Pasižymėjo, vadinasi, miškininkas ir kruopštumu, kurio prireikia sodinant medžius smėlynuose, ir atidumu, ir kuklumu, šį bruožą, pastebėjau, turi visi šeimos nariai“, – šypsojosi G. Banienė, miškininko dukrai ir sūnui įteikdama angelėlį, tupintį po medžiu.

UAB „Medienos prekybos grupė”