Akmuo pasakoja istorijas

0
99

Rasa GEDVILAITĖ

Akmenį visais laikais žmonės gerbė, tikėjo jo galiomis, teikė mistinę prasmę. Akmenys reikalingi ir šiandien – jais puošiamos aplinkos, tveriamos tvoros, o koks rastas mažas, bet gražus akmenėlis į kišenę ar lentyną atgula kaip sėkmę nešantis amuletas ar namų puošmena. O štai Užparkasiuose gyvenantį Rimantą Jarošių akmenys maitina. Iš jų jis kuria įspūdingas skulptūras.

Akmenyje – amžinybė

Užsukus į skulptoriaus kiemą, neįmanoma neatkreipti dėmesio į daugybę svečius nužvelgiančių „gyvių“, kurie menininko sukurti iš akmens. Rimantas mielai imasi ir žymių istorinių veikėjų. Vienas jų – Leninas. Jo biustas taip pat atradęs kieme vietą.

„Dėstytojas kartą pasakė, kad šiuolaikiniai menininkai tik modernizmą besugeba kurti, tad atsiranda visokie modernistiniai vamzdžiai. Aš tuomet įrodžiau, kad ne tik tokius darbus geba kurti šiuolaikinis menininkas, ir pateikiau biustą“, – šypsojosi skulptorius. Tokių žymių veikėjų biustų, kaip jis papasakojo, buvo sukūręs ne vieną. Turėjęs mintį pavaizduoti tam tikrą diktatorių pasaulėžiūrą. Sukūręs biustą be galvos, o vietoj jos įtaisęs koją, tarsi rodančią, kokiu būdu būdavo keliaujama einant į eilinių žmonių minias valdžios takais.

„Monumentai (asmens ar įvykio atminimo architektūrinis ar dailės statinys; paminklas – aut.) jau nuo seno buvo labai vertinami. Jie tarsi amžinybės ženklas. Pavyzdžiui, Egipte buvo statomi monumentai valdovams, pasikeitus valdovui, vardas būdavo nuo jo nutrinamas ir užrašomas kitas. Tai rodo nuolatinę tąsą – nesibaigiančią amžinybę, nesikeičiančią metų metais“, – žiniomis pasidalino R. Jarošius.

Populiariausios – sodų puošmenos

Skulptorius meno mokėsi Telšiuose, ten įsikūrusiame Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultete. Pats taip pat kilęs iš Telšių. Paklaustas, kas gi paskatino patraukti į pajūrį, skulptorius pasakojo, jog po studijų anuomet svarstęs, kur geriau – Vilnius ar pajūris. Pasirinkęs pajūrį. „Anuomet kurdavome parkus, važinėdavome po šalį. Pamąstėme, kur didesnės galimybės pragyventi, pajūrį visgi aplanko daug žmonių, tad patraukėme čia. Jau ir dirbu apie dvidešimt metų“, – kalbėjo Rimantas.

Akmuo, kaip prisipažino R. Jarošius, ne visuomet užėmė tokią svarbią vietą jo kūryboje. „Ne visuomet kurdavau skulptūras iš akmens, pradėjau vėliau, taip pat ir iš metalo. O bandymų buvo visokių. Akmuo paliko įspūdį, tad ir nepalieku jo“, – pasakojo pašnekovas pripažinęs, jog akmuo jį ir „maitinantis“.

Dažniausiai skulptorius kuria puošmenas sodams, parkams, skverams, tad ir kūriniai atitinkami – įvairūs paukščiai, vabalai. Kurti žmogaus skulptūros, anot Rimanto, neverta, niekas nepirks. „Gerą skulptūrą iškart atpažinsi. Jeigu pakelta ranka, vadinasi, turi matytis ir kaip ji pakelta, kokie raumenys tuomet sujudėję. Labai daug darbo toks kūrinys reikalauja. O kiniečiai dabar prikuria aibę tokių skulptūrų, kuriose tokie dalykai nevertinami, o žmonės to nemato ir perka, nes pigiau“, – pastebėjimais pasidalino R. Jarošius.

Šiuo metu skulptorius kuria didžiulę akmeninę žuvį. Tai užsakytas darbas. Sau prireikus pasidaro paprastesnius kūrinukus. Kuriant mielai padeda greta gyvenantys jaunuoliai – prireikus kuria atskiras skulptūros dalis.


ONIKSAS