Valstybės apdovanojimas – ramybe spinduliuojančiai Mamai

0
134

Laima STONKUVIENĖ

Motinos dienos išvakarėse Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė valstybinius apdovanojimus daugiavaikėms motinoms. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu kartu su 40-čia septynis ir daugiau vaikų išauginusių ir gerai išauklėjusių šalies motinų apdovanota ir karteniškė Skolestika Adomauskienė.

Vaikai „dabojo“ vaikus

Susitikti su valstybės apdovanojimo šiemet sulaukusia, gegužės pabaigoje 92-ąjį gimtadienį švęsiančia daugiavaike mama važiavome į Darbėnus – ji šiuo metu gyvena sūnaus Juozo ir marčios Bronelės namuose. Senolė mus pasitiko įsitaisiusi supamame krėsle lauke, skaitanti „Švyturį“.

„Ši vieta – mamos mėgstamiausia, o skaito ji dar be akinių, – greičiausiai pamačiusi mūsų nustebusius žvilgsnius, paaiškino Bronelė. – Ir atmintis Mamos, nors jau sulaukė tokio garbaus amžiaus, dar labai gera, viską atsimena, pakalbėsit, patys tuo įsitikinsit“.

Mielai senolės priimti į kompaniją, turėjome progos ne tik įsitikinti, kad ji viską iki mažiausių smulkmenų prisimena, bet ir pajusti, kokią išskirtinę ramybę spinduliuoja. Visą savo gyvenimą, patirtus vargus ir džiaugsmus, močiutė Skolestika išpasakojo ramiai, pašmaikštaudama, išsakydama savo pastebėjimus dėl šiandienos gyvenimo.

„Gimiau ir augau Laukžemės parapijos Lendimų kaime. Vaikystė buvo labai sunki – našle likusi mama viena augino šešis vaikus, dar keturi mirė būdami mažučiai. Tėvo neprisimenu – jo netekome, kai man buvo vos treji, – pasakojo daugiavaikė mama. – Seserys, sulaukusios 6 metų, jau tarnavo – svetimus vaikus „dabojo“, aš aukle tapau 9-erių. Esu baigusi keturias klases, tiek mano laikais kaime tebuvo, toliau mokytis reikėjo važiuoti į Kretingą. Tęsti mokslus nebuvo nė mažiausios galimybės“.

Pieną po pažastimi šildė

Ištekėjo 24-erių. Toks Pranas Alonderis, vedęs karteniškę, jai taip pat pripiršo karteniškį Juozą Tamošauską. „Buvau jau, galima sakyti, senmergė. O kur su vaikinais karo metu susipažinti, šokių tai nebuvo? „Apsiženijau“ su būsimu vyru dorai net nepasibučiavusi, nes mirtinai laikas „ženytis“ buvo, kad tik kas beėmė, – juokėsi pašnekovė. – Po vestuvių likome gyventi Lendimuose, vėliau teko pakeliauti – kurį laiką gyvenome Gaudučių dvare Kartenoje, paskui vėl grįžome į Lendimus, galiausiai visam laikui tapome karteniškiais, miestelyje pasistatėme namą“.

Gyvenimą Gaudučių dvare, kur turėjo kambarį ir virtuvę, prisimena kaip košmarą. Buvo taip šalta, kad mažytes dukras Ziną ir Janiną nakčiai apklodavo ne tik patalais, bet ir apdėdavo pagalvėmis, kad nesušaltų. Pieną, kuris pasidengdavo leduku, šildydavo pakišusi po pažastimi – krosnies naktį juk nekursi. „Neįmanoma apsakyti, kaip sunkiai gyvenome. Svarbiausia, kad neturėjome duonos, o jos prašė septyni vaikai – be dukrų, susilaukėme sūnų Juozo, Roberto, Stasio, Antano ir Jono. Naktį atsikėlę jie prašo duonos, o aš tik ašaromis jų veidelius galiu suvilgyti. Duonos nebuvo iš ko iškepti – centneris rugių kainavo 300 tuometinių rublių, o kalviu dirbusio vyro uždarbis buvo 50 rublių. Vaikai eidavo mėlynių rinkti, aš veždavau jas į Klaipėdą parduoti, gaudavau po 20 kapeikų už litrą. Išvargome, nė vienas nenumirė iš bado. Užaugo darbštūs, geri. Visi čia pat, Kretingos rajone, gyvena, tik Janina – Latvijoje. Ji – taip pat daugiavaikė mama, turi 6 vaikus“, – sakė S. Adomauskienė.

Džiaugiasi ramiu gyvenimu

1987 metais staiga liko viena – pietauti grįžtantį vyrą Juozą prie pat namų automobiliu mirtinai partrenkė kažkos „načalninkas“ iš Plungės. Lėkė ir nulėkė, net nesustojo, net į laidotuves neatvažiavo. Ta diena, spalio 10-oji, įsimintina tuo, kad į žuvusio senelio vietą atėjo anūkas Simas. „Palikau viena didžiuliame name, labai bijojau būti. Po dviejų metų ištekėjau antrą kartą – atvažiavo toks našlys Leonas Adomauskas, pasipiršo ir išsivežė į savo namus. Man tada buvo 66-eri, jam – netoli 80-ties. Labai geras žmogus buvo, gražiai 10 metų išgyvenome, palikome nė karto nesusipykę“, – šypsojosi moteris.

18 anūkų ir 10 proanūkių turinti senolė šiandien džiaugiasi ramiu gyvenimu sūnaus Juozo namuose. „Man čia labai gera. Bronelė – nuostabi marti, nepaprastai darbšti, tvarkinga, paslaugi. Ir valgyti skaniai gamina, o aš nieko „nebrokiju“, tik saldumynų nebenoriu. Be to, Bronelė – kaip daktarė, pati visokių žolelių užsiaugina ir sudžiovina, jų arbatą geriame. Rūpinasi mano sveikata, kuri, nereikia ir norėti, jau nebe kažin kokia. Be „draugės“ – lazdos, nebepaeičiau, kelių sąnarius labai skauda“, – pasakojo daugiavaikė mama.

Domisi politika

Sužinojome, kad ji ne tik dar skaito be akinių, bet ir nepraleidžia nė vienos televizijos laidos, kurioje kalbama apie… politiką. Labiausiai simpatizuoja apdovanojimą jai paskyrusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei. „Būčiau turėjusi sąlygas daugiau mokslo pasiekti, gal ir aš būčiau prezidente buvusi, nes politika visada domino. Dar visada labai patiko dainuoti, čia į mane „atsikrito“ jaunėlis Jonukas, kuris irgi visur ir visada dainas plėšė. Labai jo pasiilgau, nes seniai nemačiau. Nelanko, matyt, negali“, – pirmą kartą per visą pokalbį močiutės balsas suvirpa.

Tačiau netrukus paprašyta ji mums atmintinai deklamuoja mokyklos laikų eilėraščius „Rudens vakaras“, „Raulas tinginys“, „Kur bėga Šešupė“… Stebint išskirtinę ramybę spinduliuojančią ir daug kuo kitu sužavėjusią valstybės apdovanojimą pelniusią daugiavaikę mamą, galvon šauna vienintelis palinkėjimas ne tik jai, bet ir visoms Mamoms: kad vaikai visada rastų kelią pas Jus.