Tyliu darbu garsiai žavėtis paskatina kiekvieną

rps20150606_071238Kartais atrodo, kad tam tikri dalykai atsiranda ar egzistuoja savaime. Štai užsukus į Darbėnų gimnaziją, jau prie įvažiavimo pasitinka gėlės – atrodo, kad mokyklos kiemas žydi didžiąją metų dalį: nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Tačiau už šių gėlynų slepiasi sunkiai pastebima, tačiau didelius darbus dirbanti moteris. Darbėniškę Vitaliją Astrauskienę drąsiai galima vadinti gimnazijos gėlininke. Šio romantiško titulo moteris tikrai nusipelno – visos gėlės, žydinčios mokyklos kieme, jos išaugintos iš pačios kruopščiai surinktų sėklų.

V. Astrauskienė sako, kad tik iš šalies atrodo, jog gėlininkas darbo turi tik pavasarį vasarą. Tiesa kiek kitokia – norint turėti gražius ir daug nekainuojančius gėlynus, kruopščia dirbti tenka visus metus.

Išaugintos lyg vaikai

Kai V. Astrauskienė sako, jog gėles augina su meile, šis posakis turi kone tiesioginę reikšmę. Moters bendrystė su augalu tęsiasi tarsi apvaliu ratu, prasidėdama tame taške, kuriame būsima gėlė dar užsisklendusi sėkloje.
Augalams baigiant nužydėti, V. Astaruskienė apeina kiekvieną gėlę ir surenka jų sėklas. Tuos augalus, kurie dauginasi svogūnėliais, kruopščiai iškasa. Sėklas ir svogūnėlius V. Astrauskienė surūšiuoja ir paguldo žiemos miegui. Kol sėklos laukia pavasario sprogimo, moteris pradeda ruoštis naujam sezonui.

„Klasėse gan daug gėlių – mano darbas yra jas prižiūrėti. Laistau, jei reikia patrešiu, nuskabau nereikalingus lapus, persodinu. Tuo pačiu rengiu dirvą ir lauko gėlėms. Gimnazijoje turiu man skirtą kambarėlį, ten yra dėžės su žemėmis. Kovą į dėžes jau sodinu dar rudenį surinktas sėklas. Gėlių tiek daug, kad į dėžutes netelpa. Kai daigeliai jau pakankamai pasistiebia, persodinu juos į gimnazijos šiltnamį“, – griežtai suplanuotą darbo režimą atskleidė V. Astrauskienė.

Augalams reikalingas pokalbis

Moters prižiūrimame šiltnamyje – tūkstančiai gėlių, augalų daigų. Jų laistyti gėlininkė ateina net šeštadienį. Išaugę stiprūs šiltnamyje, augalai lengviau prigyja lauke.

O lauke – tikra gėlių įvairovė. V. Astaruskienė Darbėnų gimnazijos aplinką puošia salvijomis, kalijomis, gvazdikais, lobelijomis, gvaizdūnais, našlaitėmis, flioksais, astromis, jurginais, narcizais, vilkdalgiais, žydrūnėliais, kanomis ir daugeliu kitų, kuris, pasak moters, net sunku visas išvardinti. Su gėlėmis dera ir ne viena rūšis dekoratyvinių augalų, krūmų. Gėles bei augalus V. Astrauskienė sodina taip, kad vienoms nužydėjus, nedelsdamos pražįstų kitos.

Etnografiniame gimnazijos kiemelyje gėlininkė stengiasi sodinti tik senovinius, lietuviams būdingus augalus – rugiagėles, ramunes, baltagalves.
„Neužtenka augalą tik pasodinti, jį laistyti ir apravėti. Gėlynus komponuoju taip, kad derėtų spalvos, augalai vieni kitų neužgožtų, vieniems sumenkus, kiti pražįstų. Vieniems reiki pavėsio, kitiems daugiau saulės. Dekoratyvinių augalų, krūmelių atžalas susirankioju iš draugų, pažįstamų, visi negaili padovanoti. Man įdomu augalus derinti, stebėti, kaip jie auga, keičiasi“, – pasakojo V. Astrauskienė.

Ji apie gėlininkystę daug skaito, renka informacija. Gėlėmis gimnazijoje rūpinosi jos mama, gėlių darželį visą gyvenimą puoselėjo močiutė. Pati V. Astrauskienė gimnazijos gėlininke dirba jau 10 metų. Tačiau vien žinių, įsitikinusi V. Astrauskienė, nepakanka. Norint turėti vešintį ir dailų gėlyną, reikia dalintis emocijomis.

„Tik mechaniškai, atmestinai pasodintas augalas neparodys tiek grožio, kiek jame slypi. Seku mėnulio kalendorių – per delčią sodintos gėlės menkiau žydi. Vien rūpintis jomis neužtenka – gėlės mėgsta būti kalbinamos, giriamos. Visiems galiu patarti – kalbėkitės su augalais. Juk jie atsilygina. Atrodo, tiek daug darbo – žemių iš nuosavo komposto prisivežti, daigų priauginti, ravėti. Dar ir namuose aplinką tvarkau, su vyru ūkiškai gyvename. Tačiau suleidi rankas į žemę, padedi užsimegzti augalui – ir visi vargai nueina. Tai – savotiška meditacija, nuimanti net ir blogiausias emocijas“, – mano V. Astrauskienė.

Ji džiaugiasi, kad grožiu pavyko nugalėti ir kai kurių žmonių abejingumą. Dar darbo pradžioje V. Astrauskienė pastebėdavo, kad atsiranda vaikų, kuriems taip ir norisi iškrėsti išdaigą – žemę ištrypti, gėlę išrauti. Dėl kiekvieno išrauto augalo, prisipažįsta moteris, labai skaudėdavo. Tačiau kantriu darbu ir gražiais pamokymais moteris pasiekė, kad vaikai išmoko vertinti bei gerbti. Dabar gėlynų niekas nebeniokoja, vaikai net padėti pasisiūlo – atveža žemių karučiais. Gėlynais visada pasidžiaugia ne tik gimnazijos bendruomenė, bet ir svečiai iš Lietuvos, užsienio.