Tėvo meilės šypsnio paliesti vaikai užauga dideli…

0
26

Laima STONKUVIENĖ

Vvasaros pradžia. Šiemet šis metų laikas prasidėjo gražia švente – Tėvo diena. Skubėsime sveikinti ir apkabinti mūsų laukiančius tėvelius, gėlių žiedais puošime jau Amžinybėn išėjusiųjų kapus.

Tradiciją Tėvo dieną pirmiausia pagerbti jau mirusius tėvelius, už juos pasimelsti turi ir salantiškių Birutės bei Antano Rozgų šeima. „Važiuojame į kapines Kretingoje ir Lenkimuose, Skuodo rajone, kur mūsų tėveliai atgulę amžino poilsio, paskui dalyvaujame šv. Mišiose, skirtose tėvams pagerbti, – pasakojo Birutė. – Atlikę, kas kiekvienam tikinčiam žmogui priklauso, sėdame, žinoma, prie šventinio stalo pagerbti savo tėčio. Laukti iš toli atvažiuojančių vaikų nereikia, dukra Loreta ir jaunėlis sūnus Artūras su šeimomis gyvena kartu. Dar du vaikai sveikinimus atsiųs iš užsienio –sūnus Antanas, kurį vadiname Europos klajokliu, šiuo metu gyvena ir laivus dažo Norvegijoje, dukra Otilija kirpėja dirba Švedijoje“.

Didžiausias keturis vaikus užauginusių Birutės ir Antano džiaugsmas šiandien – 10 anūkų, kurių mažiausiam Ignukui – treji, vyriausiai Jurgitai – 24-eri. Parvesti mažąjį iš darželio – senelio rūpestis, ir, kaip pats prisipažino, labai malonus. „Taip jau yra, kad tiek meilės ir šilumos, kiek seneliai atiduoda anūkams, tėvai vaikams neduoda. Dabar jauni žmonės dar mažiau laiko su vaikais būti turi nei anksčiau – mes dar su savaisiais ir ant kalno su rogutėmis nueidavome pasivažinėti, ir paslidinėti. Šiandieniniai tėvai ne tik labai užsiėmę, bet, kaip, beje, ir vaikai, daug įvairių pramogų, pagundų turi. Bet toks yra laikmetis, ir nieko nepadarysi, reikia koja kojon su gyvenimu eiti“, – kalbėjo Antanas.

Jis užaugo aštuonių vaikų šeimoje. Nuo mažens buvo pratinamas prie įvairių darbų, ta patirtis gyvenime labai pravertė – ko tik imasi, viską pasidaro pats. „Per gyvenimą pastačiau ne vieną namą, padariau ne vieną baldą – viską ir gebu, ir mėgstu daryti, tuo į savo dėdę stalių „atkritau“, – juokėsi Antanas. – O štai kad patinka žvejoti ir medžioti – tai jau tėvelio nuopelnas. Antrokas būdamas jam jau šratus iš švino gaminau, pasiimdavo kartu zuikių medžioti. Tiesa, iki šiol man medžioklėje nebūtinai ką nors nušauti, svarbiausia yra pabūti gamtoje, pasidžiaugti jos grožiu“.

Medžiotojas jis jau daugiau nei 30 metų, 15 iš jų vadovavo Salantų medžiotojų klubui. Dabar su šautuvu rankoje iš namų tenka išeiti vos ne kiekvieną dieną – saugo ūkininkų pasėlius nuo šernų. „Žvėrienos mums dviems pensininkams užtenka, mėsos pirkti nereikia, tik lašinukų, kai kartais užsinorime. Be to, ir žuvies nuolat turime, nes abiems labai patinka žvejoti“, – atviravo pašnekovas.

Rozgų namų sienas puošia ne tik medžioklės trofėjai – elnių, stirnų ragai, atminimui pasiliktos sumedžiotų žvėrių kaukolės, bet ir nuotraukos su įamžintais sužvejotais laimikiais. „Birutę išmokiau žvejoti pats ant savo galvos, anksčiau ir kabliuką reikėdavo pririšti, dabar, laimei, tą puikiausiai ir pati moka, gal dar net geriau nei aš, – šmaikštavo Antanas. – Nepavydžiu, kad ir didesnę žuvį pagauna, juk vis į tuos pačius namus neša. Didžiausia mano pagauta žuvis – 15 kilogramų karpis, kurį ištraukiau Pesčių tvenkinyje. Žvejyboje, kaip ir medžioklėje, man svarbiausia yra azartas – pagautą žuvį galiu ir iš karto atgal paleisti“.

Laisvalaikiu Antanas dar žaidžia šaškėm ir šachmatais, dalyvauja įvairiose varžybose. Užsiimti tuo, kas miela širdžiai, anot pašnekovo, jis nusipelnė su kaupu – darbui elektros tinkluose atiduota daugiau nei 40 metų.

„Esu laimingas tėtis ir senelis, besidžiaugiantis kiekviena prasmingai praleista diena. Atsakymas į klausimą, koks tėvas yra geras tėvas, greičiausiai būtų toks: vaikai geri ir dori užauga tada, kai yra mylimi, glaudžiami. Žinoma, be pabarimo ir „beržinės rykštės“ nė vienas neužauga, tik nereikia „auklėti“ labai supykus – tada paprastai perlenkiama lazda, o vaikas tą momentą prisimena visą gyvenimą…“, – kalbėjo Antanas Rozgus.