Karštą gegužės 22 dieną Kretingos pedagogų švietimo centro Trečiojo amžiaus universiteto Kraštotyros ir pažinimo fakulteto studentai, vadovaujami kuratorės Genutės Benetienės, aplankė nuostabiausias rajono vietas – piliakalnius. Didžiausią nuostabą ir palaimą patyrėme įkopę į Kartenos, Imbarės, Įpilties piliakalnius, skęstančius įvairių žolių žydėjime, bitelių dūzgime, ūksminguose medžių gotų pavėsiuose. O kiek jaunatviškos energijos nuo mūsų pavargusių kojų teko Kalnalio apžvalgos bokšto viršūnei. Baugoka, bet už tai kokia pramoga! Nusilenkėme praeities paslaptingumui ir didybei atsigerdami iš garsių gydomosiomis savybėmis giliausių šaltinių piliakalnių viršūnėse ir papėdėse, prisilietėme prie galingiausių riedulių, sustojusių ledynų slinkimo ir sustojimo vietose. Amžina atmintis kapams, varpinėms, bažnytėlėms.
Kretingos muziejaus direktorės pavaduotojas muziejininkystei Julius Kanarskas pasakojo ir pasakojo mokslinių atradimų, kasinėjimų patvirtintas istorijas. Jis pats savo rankomis yra atkasęs ir ištyrinėjęs ne vieną piliakalnį, radęs praeities reliktų, segių, puodo šukių, darbo ar kovų įrankių.
Nepakartojamas vaizdas atsiveria nuo Kartenos piliakalnio, esančio 300 metrų nuo Minijos vagos, kurį saugo pati gamta. Į Minijos ir Alanto santakos pusę šlaitas neįlipamas, viršūnėje pylimas, ant to pylimo kitas paaukštėjimas su ovalo formos aikštele. Viršūnėje stebuklingas gyvybės ir jėgų teikiantis tyriausių vandenų šaltinis, kurio gaivą išbandė visi fakulteto studentai.
Labai įdomus Imbarės piliakalnis, kurį iš vakarų pusės supa Salanto upės slėnis, iš kitų pusių juosia gilus griovys. Šlaitai statūs, grėsmingi, nelengvai įlipami. Skersai piliakalnį eina pylimas, padalindamas jį į dvi dalis, o viduryje yra išlikęs vandens rezervuaras. Piliakalnio ilgis 150 metrų, jo šlaituose augo ąžuolai, dabar jų kelmų rievėse galime suskaičiuoti šimtmečius ir mintyse kartoti didžio tautos poeto žodžius: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę…“
Tarp Senosios ir Naujosios Įpilties kaimų Juodupio kranto iškyšulyje supiltas Įpilties piliakalnis, kurio vidaus plotas apie pusę hektaro, į jo vidų galima patekti tik vakariniu pylimo šlaitu. Manoma, kad praeityje tai buvo slėptuvinis piliakalnis. Kaip mokinukai džiaugėmės užsiropštę ant 9 metrų ilgio ir 6,5 metrų pločio akmens, Daubos kūliu vadinamo.
Visos kelionės metu klausėmės išnykusių ar nykstančių kaimų istorijų, žvalgėmės po legendomis ir padavimais apipintas vietoves, regėjome riedulius ir statinius, kurie be informacijos apie juos neatrodė tokie įdomūs.
Kai gerokai nuvargę įsitaisėme pailsėti, užkąsti ir pasidalinti įspūdžiais, pasižadėjome, kad mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai, draugai, pažįstami bus paraginti pamatyti tas nuostabias mūsų praeities vietoves, kad patirtų nepakartojamus išgyvenimus, ką ir mes patyrėme šios turiningos ekskursijos metu. Juk iš tokių išgyvenimų mumyse dega pasididžiavimas ir meilė savo kraštui, nuostabiai Žemaitijos žemei.
TAU Kraštotyros ir pažinimo fakulteto studentai