Laima STONKUVIENĖ
Į Kurmaičių kultūros skyrių užvakar susirinkę kaimo žmonės sužinojo ne tik apie tai, kodėl be kadagio šakelės ar verbos šį sekmadienį į bažnyčią geriau nė kojos nekelti. Jie rišo verbas, margino ar peiliuku skutinėjo kiaušinius, ragavo patiekalus, kuriuos per Verbas ar šv. Velykas valgė mūsų protėviai.
„Iki šiol didžiausioms pavasario šventėms kiekviena įstaiga – biblioteka, mokykla, kultūros skyrius, bendruomenė – ruošdavomės atskirai. Šiemet nusprendėme suvienyti jėgas ir popietę, skirtą prisiminti senovinius Verbų bei šv. Velykų papročius, surengti kartu, – pasakojo vienos iš susiėjimo organizatorių Kurmaičių bendruomenės centro pirmininkė Ingrida Rinkevičienė ir vyr. bibliotekininkė Rimanta Žilinskienė. – Siekėme, kad į popietę ateitų šeimomis, kad apie senuosius papročius ir tradicijas kuo daugiau sužinotų vaikai. Ypač jiems norėjome parodyti, kaip šios šventės švęstos anksčiau ir dabar. Labai džiaugiamės, kad į kvietimą pabūti kartu atsiliepė toks gausus kurmaitiškių būrys“.
Į svečius pakviesta Kretingos muziejaus Etnokultūros skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė pirmiausiai akcentavo, kad šiandien Verbos ir šv. Velykos tapusios pramoga, pasilinksminimu. „Seniau visos šių dienų apeigos buvo skirtos tam, kad žmonės tuos metus gyventų kuo geriau, – pasakojo N. Vasiliauskienė. – Visi žinojo, jog į bažnyčią Verbų sekmadienį tuščiomis rankomis negalima eiti todėl, kad velnias į delnus savo uodegos neįbruktų. Privalu neštis bent kadagio šakelę, nes tai – stebuklingas augalas, o pašventintas jis įgyja dar didesnę galią. Su kadagio šakele reikia apmušti artimuosius, kaimynus – taip jiems linkima geros sveikatos ir gerų metų. Kadagio šakelė turi būti padėta garbingiausioje namų vietoje – seniau ją smilkydavo graudint perkūnijai, kad apsaugotų nuo gaisrų, sunkų ligonį, kad jam būtų lengviau, kadagi net į žemę įbesdavo, kad derlius geras būtų“.
Per Didžiąją savaitę, anot D. Vasiliauskienės, svarbiausios dienos buvo ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis. Tomis dienomis šiukštu negalima skolintis ar skolinti. Didysis Ketvirtadienis – švaros diena, reikia kiemą tvarkyti, patiems išsiprausti, kad visus metus visur švara ir tvarka būtų. Ta diena labai tinkamas laikas visoms kambarinėms gėlėms persodinti, jos po to gerai auga. Didysis Penktadienis – ramybės diena, būtina pasninkauti. „Didįjį šeštadienį seniau iš kapinių į kiemus būdavo parnešami seni, sutrūniję kryžiai ir sudeginami. Iš bažnyčios parsineštą švęstą vandenį, „pakrapijus“ juo namus, šv. Velykų rytą reikėjo išgerti pirmiausiai – tai irgi lėmė gerą sveikatą. Būtent švęstas vanduo, o ne kiaušinis, kaip dabar, buvo svarbiausias susėdus prie šv. Velykų stalo“, – akcentavo muziejininkė.
Priminusi, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“ – mūsų protėviai turėjo itin artimą ryšį su mirusiais artimaisiais – N. Vasiliauskienė papasakojo ir apie svarbiausius šv. Velykų papročius. Tą dieną būta ypač daug prietarų. Pavyzdžiui, nuluptą kiaušinį reikėjo padalinti į tieks dalių, kiek yra šeimos narių. Tikėta, kad, ištikus bėdai, svarbu prisiminti, su kuo pirmiausiai kiaušinį pasidalinai, ir visos bėdos išsispręs. Negalima šukuotis – galva visus metus skaudės, vištos dirvą iškapstys. Kas greičiau grįš iš bažnyčios, tam darbai visus metus geriausiai seksis. Šv. Velykų dieną spėti ir orai: jeigu jis gražus, tai ir metai bus gražūs, geri; jeigu lyja – metai ne kokie; pučia šiaurys vėjas – bus šalta; vakarų – visus metus nemažai lis.
„O ar žinote, kiek dienų seniau buvo švenčiamos Velykos? – kurmaitiškių klausė N. Vasiliauskienė, čia pat visus nustebindama, jog keturias. – Pirma diena buvo šeimos arba ugnies. Ant stalo sudėtos vaišės reiškė, kokie bus metai – kuo jų daugiau, tuo ir metai geresni. Antra diena – gaspadorių arba perkūno, kada baidytos piktosios dvasios, kaimynai vienas kitą lankė. Trečia diena – gegės, nešdavo pašventinti vištą, kurią paskui ją ne papjaudavo, o nudobdavo, išvirdavo ir šeimynai dalimis padalydavo. Ketvirta diena buvo ledų diena, kai negalima jokių žemės ūkio darbų dirbti“.
N. Vasiliauskienė pateikė ir keletą patarimų, kaip turi atrodyti šv. Velykų stalas. Jis, kad metai geri būtų, turi būti kuo gausesnis, „bagotesnis“. Ypač daug ant jo turi būti mėsos, ypač kiaulienos, šaltienos, būtinai – raudonos mišrainės, giros, alaus, naminio pyrago. Žuvies nereikia. Šv. Velykų stalas puošiamas žalumynais: jie turi „žaliuoti“ ir ant staltiesės pakraščių, ir ant patiekalų. Kuo žalumynų daugiau, tuo ir metai gražesni.
„Daugelis lietuvių Verbas bei Velykas šiandien ir supranta, ir švenčia nebe taip, kaip iš tiesų reikėtų. Bet jeigu tomis dienomis prisiminsime nors keletą papročių, šventės tikrai bus ir šviesesnės, ir prasmingesnės“, – puoselėti senolių tradicijas kurmaitškiams linkėjo N. Vasiliauskienė.
Tuomet visi kibo į darbus – vieni margino ar skutinėjo kiaušinius, kiti ėmėsi rišti verbą, tiksliau – kadagio šakelę, puošdami ją vadinamaisiais katinėliais, beržo šakelėmis. Mažuosius itin domino labai dideli margučiai, kuriuos dažė mokyklos mokytoja Aldona Krikščiūnienė. „Velykoms skirtus margučius iš kokoso pradėjau daryti, kai anūkai maži buvo. Norėjosi juos pradžiuginti tokiu margučiu, kuris į delniukus netilptų, – juokėsi pedagogė. – Šiaip tokie velykiniai kiaušiniai labai brangūs – ir kokosas kainuoja, ir dažai, o ir darbo nemažai įdėti reikia. Kokosą privalu nušlifuoti, kad jis lygus būtų, gruntuoti, padengti spalva, išmarginti. Man tai dabar – kaip žaidimas, kasmet bent kelis tokius kokosinius margučius padarau, juos dovanų atiduodu. Beje, patį pirmąjį, darytą prieš 11 metų, iki šiol turiu. Jeigu kokosas nesuskyla, iš jo sukurtą margutį galima ilgai išlaikyti“.
Marginti kiaušinius vašku mokė Irena Pazdrazdienė su dukra Rasa Kupriene, juos skutinėti peiliuku – Pranas Pikturna. „Tokiu būdu marginti kiaušinius mano genuose užkoduota, – šmaikštavo Pranas. – Taip darė mano senelė, šis užsiėmimas, manau, patinka ir šiandien to pabandžiusiems kaimo žmonėms. Vis kitaip“.
Kalbinti kurmaitiškiai negailėjo pagyrų popietės organizatoriams – smagu buvo pabūti kartu, daug sužinoti ir išmokti. Kalbos apie pasiruošimą šv. Velykoms netilo ir prie vaišių stalo. Susirinkusieji ragavo senovinių valgių: kiaulės palūpio, kepenų torto, kuris Smetonos laikais itin populiarus buvo, „vinigreto“, giros. Žinoma, ragauta ir šiandien ant Velykų stalo dedamų patiekalų. Moterys dalijosi ne tik receptais, bet ir patirtimi, kaip gražiau šventinį stalą papuošti.
Išsiskirstė visi, kaip tikino, jau laukdami kito tokio susiėjimo. Bendros kelių kartų popietės suartina ne tik bendraminčius, kaimynus, bet ir šeimų narius.