Juodupėnų vaikščiojanti enciklopedija

0
69

stonkieneRasa GEDVILAITĖ |

Juodupėniškė Aldona Stonkienė prisipažino: jaunystėje nieko be ūkio nematė, net negalėjo svajoti apie kokią kitą veiklą, todėl dabar širdis džiaugiasi galinti daryti tai, kas malonu dūšiai ir kitų ausiai – ji puikios atminties pasakorė.

Pasakojimus išsirenka pati

Salantų kultūros centro Juodupėnų skyriaus vedėja Danguolė Vaičekauskienė negailėjo gerų žodžių A. Stonkienei, kurios pasakojimų, uždegančios iškalbos ne kartą teko klausyti. „Aldona visuomet buvo aktyvi, dažna įvairių renginių dalyvė, nuostabi skaitovė, pasakotoja, ne kartą sulaukusi pripažinimo, galima sakyti, ji – vaikščiojanti enciklopedija, tokią nuostabią atmintį turi, taip pat ir ilgametė Juodupėnų ansamblio narė. Ji buvo ansamblio siela, kas tik kur, taip ir prašydavo Aldonos pagalbos“, – gražių žodžių A. Stonkienei negailėjo Juodupėnų skyriaus vedėja.

Tad ir klausėme juodupėniškės A. Stonkienės, iš kur gi tas pasakojimo menas. „Man labai patinka žemaitiški tekstai. Jei tik kokį įdomesnį pamatau, tai ir išmokstu. Itin mėgstu žemaitiškus Prano Žvinklio (Eugenijaus Zabičio) tekstus. Daug jų galėčiau perpasakot. Jei ir laikraščiuose kokį pamatau, netrunku išmokti“, – atskleidė Aldona.

Kurti pati, moteris pripažino, nemėgsta, tačiau kūrybos gyslelę ji neabejotinai turinti. D. Vaičekauskienė priminė, kaip juodupėniškė į dainą perkūrė eilėraštį, kuris buvo pavadintas pensininkų himnu, o jį atliekant ne vienam rieda ašara. Pensininkų himnu tapusį eilėraštį, kurio pavadinimas buvo „Viltis“, sukūrė kretingiškis Vacys Daukša:

„Nebūkim liūdni, nepraraskim vilties

Nesakykim niekad, jog pasenom.

Mes žvalūs, jauni ir pilni išminties

Nuostabiausiam pasauly gyvenam.

Vaikai išauginti, darbai nudirbti

Tarnyboje nieks nebelaukia.

Kiek tik nori miegok, nusibos – atsistok,

Niekas tavęs nebars, nieks nešaukia.

Pagalvokime visi, kokia laimė didi

Į mūsų namus atkeliavo.

Laisvas tu nuo darbų, visokių užduočių

Šeimininkas gyvenimo savo.

Tad ko trūksta šiandien. Ką norėtum turėt

Normaliai kad gyventi galėtum?

Būtum geras žmogus ir laimingas tikrai

Jei nieko daugiau nenorėtum“.

Mokslai – tik svajonėse

Neveltui Aldoną vadina vaikščiojančia enciklopedija. Kaip paaiškėjo, išmokti bet kokį tekstą mintinai jai – vienas juokas. „Galiu ką nors darbuotis ir tuo pačiu mokytis. Jei jau porą kartų perskaitau, tai jau ir moku. Pavyzdžiui, ir dainą kokią išgirstu per radiją, vieno karto nepakanka, tačiau antrą kartą išgirdusi jau ją mokėsiu“, – pripažino pašnekovė.

Apie mėgiamą veiklą – meniškąją savo prigimtį – Aldona jaunystėje neturėjo kada net pasvajoti. Teko ir kiaules šerti, ir karves melžti. Dabar jau nieko nebeturi ir savame kieme – užteko darbo, kol jėgų buvę daugiau. „Juk aš keturias klases tesu baigusi, o taip norėjau, ne tas žodis, mokytis toliau. Jei būčiau ir aukštųjų mokslų siekusi, būčiau buvusi be galo patenkinta. Bet nebuvo tuomet galimybių, augau didelėje – su dar aštuoniais broliais ir seserimis – šeimoje, buvau pati vyriausia. Pamenu, mokytoja buvo atėjusi prašyti tėvų, kad leistų mane į mokslus, bet nebuvo kaip, tad taip ir liko“, – pasidalino keletu savo prisiminimų Aldona. Anot pašnekovės, ėmus dirbti, sukantis tarp gyvulių, o darbas buvęs išties nelengvas, nes tekdavę keltis naktimis, ji tesvajojusi apie tą dieną, kai galės išsimiegoti.

Tekę išauginti gausią šeimą ir pačiai – su vyru susilaukė penkių sūnų. Šiuo metu jų šeimoje – ir trylika anūkų, penki proanūkiai. Vaikai, kaip sakė juodupėniškė, nelinkę į pasakojimus, tačiau paklausyti jie visuomet nusiteikę. „Anūkės vyras – iš Vilniaus, tad kai jis atvažiuoja, įdėmiai klauso, ilgiau pabuvęs tikina, kad jau beveik viską supranta, tačiau kažin“, – šypsojosi pašnekovė.

Ji giminėje – ne vienintelė auksaliežuvė, puikiai gebanti ir dainuoti. Itin gero balso savininkas, giedorius, buvęs mamos tėvas, jos senelis. „Jis visuomet klausdavo, ką man palikti, o aš jam sakydavau, kad balsą. Labai gražiai dainavo“, – prisiminė Aldona.