Juodupėnų ir aplinkinių kaimų amatai

0
104

juodupenaiRasa GEDVILAITĖ |

Visi didžiuojasi savo kraštą garsinančiais žmonėmis, itin darbščiais ir daug pasiekusiais kaimynais, aplinkinių gyvenviečių gyventojais. Apie garsius savo krašto amatininkus kraštotyros darbą „Juodupėnų ir aplinkinių kaimų amatai ir menas“ pristatė Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Juodupėnų filialo vyr. bibliotekininkė Viliojata Gembutienė.

Į darbo pristatymą susirinkusiuosius pasveikino Juodupėnų moterų vokalinis ansamblis, kuriam vadovauja Salantų kultūros centro Juodupėnų skyriaus meno vadovė Jurgita Palubinskaitė. Po smagiai nuteikusių dainų vyr. bibliotekininkė V. Gembutienė pasinėrė į amatininkų, spalvinusių praeities ir tebespalvinančių šias dienas, gyvenimus.

„Nors laikas keičia kraštovaizdį ir žmogaus gyvenimo sąlygas, jis negali pakeisti esminių žemaičių būdo bruožų – darbštumo ir kūrybiškumo“, – minėjo V. Gembutienė. Kaip sakė vyr. bibliotekininkė, medžiaga apie amatininkus buvo rinkta iš skrynių – žmonės dalijosi savo prisiminimais, įspūdžiais. „Kalbėjau su žmonėmis, kurių pasakojimus užrašiau. Surinkti pavyzdžiai, kurie jau ir 50 metų skaičiuoja. Aplanke visų sukurtų amatininkų darbų negalėjau sutalpinti, tik dalį, jų esama labai daug. Tikiuosi, kad šis kraštotyros darbas bus vertingas, galbūt ir jaunimas pasklaidys, juk tai mūsų palikimas“, – kalbėjo vyr. bibliotekininkė.

Jos parengtame kraštotyros darbe supažindinama su siuvinėtojų, mezgėjų Janinos Benetienės, Janinos Eversonienės, Paulinos Kubilienės, Birutės Razmienės, Aldonos Staniuvienės, Adelės Venckienės, pynėjo Vaclovo Čiunkos, drožėjo Edvardo Merkininko, nerti vąšeliu mėgstančios Daivos Petrulienės, tapytojos, medžio drožėjos Veronikos Sendrauskaitės gyvenimais ir kūryba.

Gerų žodžių nusipelnė kiekvienas jų – kiekviename kūrinyje itin daug kruopštumo, atsidavimo savo veiklai. Buvo įdomu apie save išgirsti ir pačioms amatininkėms.

Žinoma, itin gražūs prisiminimai – apie jau Anapilin išėjusius amatininkus. Vienas tokių – V. Čiunka: „Krepšius pindavo iš žilvyčio vytelių ir plėšytų medžio šaknų. Tai darydavo ilgais žiemos vakarais iki pat vėlumos. Jo pinti krepšiai būdavo labai stiprūs, tiko naudoti įvairiuose ūkio darbuose. Neretai namiškiai pykdavo, kad užsiima niekais. Kartais pykdavo ir jis pats ant savęs, kad rankos nebeklauso, ar akys nebe tos. Šis darbas buvo sunkus ir ilgas, nevertinamas taip, kaip šiais laikais. Tačiau jam tai buvo tarsi sielos atgaiva po sunkių dienos darbų. Pynimas užėmė svarbią vietą jo gyvenime“.

Taip pat užsimenama apie tai, jog Juodupėnų ir aplinkinių kaimų žmonės ne tik moka puoštis ir puošti, bet taip pat moterys puikiai gamina – kepa duoną ir gamina sūrius.

Šauniausios Juodupėnų kaimo moterys pačios savo namuose išsikepa raugintos duonos. Kaime yra dar išlikusių ir senų duonos kepimo krosnių „duonkepių“,  tačiau jomis mažai besinaudojama. Duonelė kepama dujinėse arba elektrinėse orkaitėse.