Dinozaurų pėdsakais į pasaulio pradžią

Juros periodo pakrantė nepalieka abejingų.

Juros periodo pakrantė nepalieka abejingų.

Laimės svetur ieškančių lietuvių taip pamėgtą Angliją dažniausiai siejame su šalies sostine Londonu. Ten susibėga daugelio emigrantų keliai – keletą dienų paviešėjusi šioje valstybėje lietuviškai kalbant girdėjau taip pat dažnai, kaip ir angliškai. Tenka net išgirsti – buvau Londone, vadinasi, pažinau Didžiąją Britaniją. Dalis tiesos tame yra – Londonas yra monarchijos centras, čia vyksta garsiausi kultūriniai renginiai, čia galima paragauti angliško maisto. Tačiau, ko gero, tikrąją britiškąją žemę pažinti įmanoma tikrai ne sostinėje – šioje publikacijoje kartu išvažiuokime kiek tolėliau nuo kosmopolitiško ir milžiniško miesto.

Londonas, nors ir didžiulis, prikimštas gatvių, namų, automobilių, gali pelnytai didžiuotis gausybe parkų, gėlynų – kvėpuoti ten tikrai yra kuo. Tačiau nuklydus kur į kokią nuošalesnę gatvę, kur nėra garsiųjų sostinės architektūros paminklų, vargu, ar šį miestą pavadintum anglišku, britišku, tipišku.

Tipiška Anglija prasideda, kai eismo kamščiuose ir kelyje praleidi apytiksliai 2 valandas. Kai užnugaryje lieka mega miesto šurmulys, prasideda tikroji puota akims ir sielai.

Į kūrybinę dirbtuvę

Žalios pievos, rapsų laukai, tvarkingos gyvatvorės, žirgų ir avių būriai ir tarsi iš paveikslo nukelti kaimai – jei kada vyksite į Angliją, leiskite sau šį malonumą. Tuo labiau, kad pasigrožėjus gyvenvietėmis, kuriose laikas tarsi sustojęs, atvyksite ten, nuo kur skaičiuojamas laikas, kai formavosi salos bei žemynai.

Nuo Londono apie 2 valandas nutolusi juros periodo pakrantė, besitęsianti 150 kilometrų, yra tarsi gamtos jėgų, Dievo kūrybinė virtuvė. Šioje pakrantėje galima pamatyti kūrybinio proceso ženklus, kuriems – daugiau negu 180 milijonų metų. Čia kreidos, juros, triaso geologinių periodų istoriją pasakoja svaiginančiai aukštos bei stačios uolų atodangos, o mokslininams darbo netrūksta atidengiant ir nagrinėjant fosilijų klodus. Šioje pakrantėje galima įsijungti vaizduotę ir kurti vaizdinius apie vaikšančius dinozaurus – juk prieš tiek milijonų metų jų tikrai dar gyventa.

Tiesa, kol mokslinė Juros periodo pakrantės svarba dar nebuvo suvokta, uolos naudotos kaip statybinė medžiaga. Iš jų pastatyta nemaža dalis šalies pastatų.

Įspūdingai pakrantei verta skirti bent jau dieną ar daugiau, mat kas keliolika kilometrų vaizdai keičiasi neįtikėtinai – tai sustojus akys raibsta nuo uolų baltumo, tai kvapą užgniaužia senoviška pilkuma. Stoti grožėtis galima kone kas kelias minutes ir tikrai neapsiriksite, išsitraukę foto aparatą. Vis dėlto, yra keletas Juros periodo pakrantės vietų, kur sustoti derėtų ilgėliau – įspūdžiai garantuoti.

Senojo Hario uolos

Šioms pieno baltumo uoloms – apie 65 milijonai metų. Tebesklando legendos, jog ant kreidinių uolų yra miegojęs velnias, vadintas Senuoju Hariu. Yra ir kita pavadinimo versija – neva apylinkėse kadaise plėšikavo piratas Haris. Jo vardu ir pavadinta iš jūros gelmių kylanti uola. Haris turėjęs ir žmoną – jos vardu vadinta šalia stovėjusi kita uola. Tačiau dėl erozijos Hario žmonos uola nugarmėjo į jūros dugną.

Kaip piratas kadaise naikino apylinkes, taip baltas uolas nuolat yra naikinamos jūros bei vėjo. Bėgant metams jų forma kinta. Štai XVIII amžiuje žmonės dar galėjo vaikščioti ant Hario uolų, vos vos iškilusių virš vandens. Dabar gi ant siauro uolų takelio vaikščioti galėtų tik bebaimis.

Beje, turistų prie Senojo Hario uolų nedaug – šį įspūdinga vieta labiau mėgstama britų, kurie vaikščiodami nebijo nei žvarbaus vėjo, nei angliškai nenuspėjamo lietaus.

Durdle durys

Senovės anlgų žodis „durdle“ paprastai verčiamas kaip „anga“. Ir tikrai, nusileidus nuo stataus kalno prieš akis atsivera anga, arka – Durdle door – suformuota prieš 140 milijonų metų. Akimirką net susimąstai – ar aš tikrai Anglijoje? Tokie vaizdai labiau būdingi Viduržemio jūros pakrantei ar net Azijos šalims. Tačiau tikrai taip – tai Anglija ir čia, priešingai negu pas Harį, būriuojasi daugybė turistų. Visi nori nuotraukų įspūdingos arkos fone. Žavesio pakrantei suteikia smulkūs akmenukai, už nugaros liekančios baltos uolos ir į tolį besidriekianti iki beprotybės graži pakrantė. Ją galima išvysti keliolikoje D. Britanijos ir Holivudo filmų.

Durdle door vardą žmonės arkai suteikė jau prieš 1 tūkstantį metų. Jau tada arka žavėjo grožiu. Jis taip ir traukia preiti arčiau. Prieiti neįmanoma, todėl čia apsilankusieji dažnai nusprendžia paplaukioti. Tai – gana rizikinga dėl visada stiprių bangų ir vėjo. Tačiau ko nepadarysi iš smalsumo ir geros nuotraukos.

Turistus prie Durdle door atpažinsi iš šiltų striukių ir šalikų – vėjas čia visuomet gan žvarbus. O štai anglams šaltukas nė motais – vaikai basomis kojomis, suaugusieji su trumpomis kelnėmis ir marškinėliais. Sloga jie serga rečiau.

Roplių rojus

Jei akys dar neraibsta nuo grožio, iš Durdle door dar galima patraukti į vietovę, vadinamą Sidmouth. Šiame miestelyje uolos jau nebe baltos ir ne pilkos. Jos čia – skaniai šokoladinės. Mokslininkų, beje, mėgstamos ne dėl asociacijos su šokoladu. Rausvo smiltainio atodangose aptinkama triaso periodo roplių fosilijų. Sidmouth miestelis – arčiausiai civilizacijos. Jei prieš tai aplankytos vietovės itin arti gamtos ir natūralios, Sidmouth žavi turistų šurmuliu, puikiu pėsčiųjų taku palei jūra. Vaikštant ir klausantis žuvėdrų klyksmo, galima grožėtis tolumoje stūksančiomis uolomis, kurios turi labai daug ką papasakoti. O jei apima nuovargis, miestelyje vilioja tikros angliškos užeigos. Ten privalu paragauti tradicinio britiško patiekalo – žuvies ir kepintų bulvyčių. Dabar tikrai buvote Anglijoje.

Juros periodo pakrantė nepalieka abejingų.

Į Anglija