Rasa GEDVILAITĖ
Kai vaikai anksti palieka namus, tėvams itin sunku. „Iš tiesų buvo labai sunku apsispręsti, ar sutikti, kad dukra mokytųsi tiek toli nuo mūsų – Vilniuje, ar atsisakyti tokios galimybės. Visgi nusprendėme, jog reikia leisti, kad paskui nekamuotų mintys apie praleistą puikią progą. Laura išvažiavo mokytis į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą“, – taip apie trylikametės balerinos Lauros Paulauskaitės gyvenimo posūkį pasakojo jos mama Aurelija.
Pradžia – sunki
Kai Laura pradėjo mokytis Vilniuje, jai tebuvo vos 11 metų. „Iš pradžių buvo tikrai labai sunku, ypač pirmą pusmetį: ir į pagalvę verkti norėjosi, ir viską mesti, grįžti namo. Bet mokytojai ramino, kad viskas praeis, o ir pati supratau, kad namie nebeturėčiau ką veikti. Taip ir buvo – pripratau, o dabar tikrai nenorėčiau grįžti. Sugrįžusi į gimtuosius namus atostogauti, pajuntu, kad čia nėra kur nueiti, mažai veiklos, o Vilniuje daugiau galimybių kur nors apsilankyti“, – atviravo darbėniškė Laura.
Dabar ji stebi, kaip mažesni už ją atvyksta į mokyklą ir kaip jiems būna neramu. „Pastebiu, jog ir visai maži vaikai, vos pirmokai, pradėję mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio mokykloje visai puikiai susitvarko ir be artimųjų pagalbos“, – pastebėjimais pasidalino pašnekovė.
Paklausta, ar griežta mokykloje disciplina, jaunoji balerina pasakojo, jog yra keletas taisyklių, kurių privalu laikytis. Pavyzdžiui, būtina atsikelti ne vėliau negu septintą valandą, grįžti į savo kambarius mokiniams taip pat reikia tinkamu laiku. Nors su metais privilegijų atsiranda vis daugiau. „Dabar, kai jau gyvename aukštesniame aukšte, tai jau galime ir vėliau grįžti, mažesniesiems griežčiau reikia laikytis tvarkos“, – šypsojosi Laura.
Didelė konkurencija
Už galimybę mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio mokykloje Laura dėkinga savo mokytojai iš Kretingos meno mokyklos Živilei Adomaitienei. Tai ji pastebėjo mergaitės talentą ir pasiūlė išbandyti savo jėgas.
„Kai nusprendžiau lankyti Kretingos meno mokyklą, reikėjo pasirinkti meno šaką, tad aš pasirinkau šokį. Galiausiai pastebėjau, o ir mokytoja pamatė, kad gebu šokti, o man ši veikla dar ir labai patinka. Gal gyrė todėl, kad labai stengiausi, – kuklinosi jaunoji pokalbininkė. – Nors ne tik šokau, taip pat ir dainavau, dabar dar ir fortepijonu groju“.
Nacionalinėje menų mokykloje, septintokės teigimu, konkurencija didžiulė. Ten daug norinčių šokti geriau už kitus, būti pirmose gretose. „Ypač didelė konkurencija yra tarp mūsų – septintokių – ir aštuntokių. Visos nori būti geriausiomis“, – atskleidė Laura. Ji papasakojo, jog mokytojai atkreipia dėmesį į labiausiai pažengusius – favoritus, tad jiems pasirodymų metu skiria priekines vietas. Tai – puikus įvertinimas.
Tačiau puikus įvertinimas, pasak Lauros, jau yra ir tai, kad įstoji į šią mokyklą, nes stojamieji egzaminai yra gana sudėtingi. „Per stojamuosius net nežinojome, ką reikės padaryti. Pasakė užduotį ir ją reikėjo atlikti“, – kalbėjo pašnekovė prisiminusi tada gautą pastabą apie išsišovusį arbūzą (pilvą – aut. past.).
Šokėjų klasėse kasmet mažėja
Ar dažnai tėveliai turi galimybę pasižiūrėti į savo vaikų pasiekimus? A. Paulauskienė purtė galva – retai tokių išvykų turi, tačiau porą kartų jau galėjo pamatyti, kaip jų jauniausioji dukra tobulėja. „Pirmą ir antrą pusmetį būna parodomosios pamokos tėvams. Antrąjį pusmetį vyksta galutinis egzaminas. Tuomet mokytojai pažiūri, kokių rezultatų pasiekėme, kaip patobulėjome“, – apie mokykloje įvestą tvarką užsiminė Laura.
Baletą šokančių mergaičių, kaip ir galima tikėtis, yra daugiau nei berniukų. Pradžioje jų grupėje buvo keturi berniukai, dabar liko du. Iš viso jos klasėje mokosi 18 mokinių, nors buvo 22.
Ne visi mokyklą ir baigia. „Neužtenka baigti dvylika klasių, vien baletui mokytis skirti dar vieneri metai, tad iš viso mokykloje reikia praleisti 13 metų. Dabartinių tryliktokių, baigusių mokyklą, tebuvo vos šešios. Trys iš jų pateko į garsųjį Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą“, – kalbėjo L. Paulauskaitė.
Paklausta, ar pati svajoja dirbti šiame Teatre, jaunoji balerina pripažino, jog norėtų pabandyti, tik nežinia, kaip ateityje viskas susiklostys. Dabar darbėniškė žino, jog šokti jai tinka ir patinka, su šokiu sieja savo ateitį, tik jai dar viskas prieš akis.
„Aštuntoje klasėje bus labai sunku. Tai – metai, kuomet daugiausiai atkrenta šokėjų. Aš esu pasiryžusi ir toliau stengtis, – teigė Laura. – Dabar suku galvą, kokią kryptį pasirinkti – modernųjį šokį ar klasikinį baletą. Dažnai girdima nuomonė, jog modernųjį baletą pasirenka tos, kurios netinka klasikiniam, vadinasi, putlesnės, ne itin tinkamų formų. Tačiau moderniajame galima šokti kur kas laisviau, ten nenaudojami puantai, šokama tiesiog basomis“.
Patyrė dvi traumas
Baleto mokymasis nėra pigus. Kainuoja drabužiai, baleto bateliai – puantai. „Kartą per dvi savaites sudėvėjau puantus. Kaip tyčia tuomet, kai laukė didžiulis pasirodymas. Esu šokusi su itin brangiais puantais, kuriuos galima laisvai skalbti, nebijoti, jog taip sugadinsi batelius. O pigesni, žinoma, kišenei pigiau atsieina, bet jų skalbti negalima, mat gali susigadinti“, – niuansus dėstė Laura.
Žinoma, neapsieita ir be traumų. Nors darbėniškės kelias į šlovę dar tik prasideda, tačiau ji jau žino, ką reiškia kentėti iš skausmo. Šokėjams kartais nepavyksta išvengti vienokių ar kitokių nelaimių. „Turėjau dvi traumas: buvo trūkęs nugaros raištis, pasirodė, viską dariau iš jėgos, įsitempusi, tad sulaukiau tokių pasekmių. Antrąja traumą gavau, kai buvau netyčia nustumta nuo laiptų, tuomet kelis nukentėjo. Ir kaip tyčia, vėlgi prieš pat spektaklio pasirodymą“, – nelaimes prisiminė mergaitė.
Baleto užuomazgos Lietuvoje
Baleto užuomazgos Lietuvoje siekia 16 a. Lygiagrečiai šokis buvo kultivuojamas ir mokykliniame teatre (1570 m. įsteigtoje Vilniaus kolegijoje, 1579 m. pertvarkytoje į Vilniaus universitetą, 17 a. įsteigtose Kražių, Kauno ir kt. kolegijose). Daugiau kaip 200 metų Lietuvoje gyvavusi lotyniškoji mokyklinė drama jungė visas meno šakas, ir šokama buvo tiek tradicinių siužetų, tiek Lietuvos istorijos motyvais parašytose dramose.
1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teatre buvo pastatyta dramaturgo Virgilio Puccitelli ir nežinomo kompozitoriaus dramma musicale „Il ratto di Elena“. Premjerą parengė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislavo Vazos rūmų teatras, vaidinęs abiejuose jungtinės valstybės sostinėse, Varšuvoje ir Vilniuje. Šiame teatre buvo apie 20 šokėjų.
Baletas ypač iškilo apie 18 a. vidurį. Vilniaus universitete buvo pastatyta baletais vadinamų dramų. Baleto trupes ir italų bei prancūzų baletmeisterių vadovaujamas baleto mokyklas laikė Lietuvos didikai. Tuomet jų rūmuose – ilgesnį ar trumpesnį laiką – veikė apie 10 teatrų; kai kurie gyvavo iki 19 a. pradžios. 1785 m. atidarytuose Vilniaus ir Klaipėdos viešuosiuose miestų teatruose baletas menkai tesiplėtė, tačiau 19 a. baleto gyvenimą Lietuvoje praturtino prancūzų, italų, vėliau rusų trupių viešnagės.
Baletas Lietuvoje iš tiesų atgimė 1920 m. rudenį įsteigus Lietuvos operos ir baleto teatrą (jis atidarytas 1920 m. gruodžio 31 d. G. Verdi operos „Traviata“ premjera). Teatro baleto trupė pirmą savarankišką spektaklį parodė 1925 m. gruodžio 4 d.
Esminiai pokyčiai įvyko 1944 m. vasarą, Lietuvą vėl okupuojant Raudonajai armijai. Į Vakarus emigravo labai daug teatro artistų, tarp jų apie pusę baleto trupės. Nustojo veikusi teatro baleto studija (tik 1952 m. Vilniaus meno mokykloje buvo įsteigtas Choreografijos skyrius, dabartinė Vilniaus baleto mokykla). Ir šios mokyklos auklėtiniai, ir kviesti solistai iš garsiųjų, gilias klasikinio šokio tradicijas turinčių mokyklų, pavyzdžiui, A. Vaganovos, lėmė baleto raidą Lietuvoje.
