Penktadienį, baigiantis darbo savaitei, Kretingos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus paminklotvarkininkas Algirdas Mulvinskas visuomenei organizavo ekskursiją, kurios metu susipažinta su didžiausiomis Kretingos bažnyčios vertybėmis.
Ir rūsiuose, ir apžvalgos bokšte
A. Mulvinskas atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į pagrindines bažnyčios duris, pro kurias žvelgiama tiesiai į altorių. Bažnyčios centrinės ir zakristijos durys puoštos drožiniais ir fundatorių – Chodkevičių – herbais. Šios durys neseniai buvo restauruotos. Taip pat ne visi žinojo, jog šoninėje nišoje yra kitos durys, kurios saugo šimtmečius siekiančią istoriją. Jos išsaugojo net kapojimo kirčius, kuriuos paliko švedų kariuomenė, siekdama įsilaužti į vidų. Šios durys anuomet vesdavo į vienuolyną.
Paminklotvarkininkas papasakojo apie sakyklas. Vieną jų puošia keletas skulptūrėlių, kurios karo metu buvo išvogtos, o XVIII a. – atkurtos. Vėliau jas atnaujino garsus Kretingos krašto tautodailininkas Anicetas Puškorius.
Visų tikinčiųjų akys, žinoma, dažniausiai būna įsmeigiamos į pagrindinį altorių. Tai – didžiausias medinis altorius Lietuvoje. Jis visas yra pagamintas iš medžio, nenaudojant nei akmens, nei betono. Altoriaus kompozicija – dviaukštė, 16 m aukščio ir 8 m pločio. Jame yra įkomponuota 21 skulptūra. 2004–2008 m. buvo atlikta didžiojo altoriaus restauracija, kuriai beveik pusę milijono litų skyrė valstybė.
Itin daug apie brolius pranciškonus papasakojo brolis Bernardas, sutikęs pabūti gidu ir pavedžiojęs susirinkusius kretingiškius ir po bažnyčios rūsius.
Šalia didžiojo Kretingos bažnyčios altoriaus esančioje Pranciškonų kankinių koplyčioje galima pamatyti 20 restauruotų pranciškonų choro stalių. Kada jos pagamintos, nėra tiksliai žinoma, tačiau manoma, kad XVI amžiaus pradžioje ar pabaigoje. Jų atkaltėse – renesanso stiliaus nežinomų dailininkų nutapyti paveikslai. Manoma, kad juose vaizduojamos realiai egzistavusios asmenybės, dėl tikėjimo žuvusios XIII amžiuje.
Kankinių koplyčią puošia ir seniausi žinomi datuoti Lietuvoje vargonai. Pirmoji žinoma vargonų buvimo vieta – Gintališkės Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Manoma, kad jau tuomet vargonai buvo nenauji. Karaliaučiaus arba Kuršo meistrų darbo vargonai buvo suremontuoti ir perdirbti, o ant jų prospekto užrašyti 1744 metai.
Itin įspūdinga yra įrengta ir pašventinta kankinių kripta. Manoma, jog XVII a. viduryje, kaip minėta, prasidėjus karams tarp LDK ir Švedijos karalystės, vienuolyną ir bažnyčią du kartus plėšė ir niokojo švedų kariuomenė.
Švedai bažnyčios rūsyje gyvus užmūrijo 120 besimeldžiančių brolių pranciškonų ir parapijiečių. Visi rasti kaulai perlaidoti po altoriumi iškastoje gilioje šachtoje. Kankinių koplyčios altorių sukūrė skulptorius Rimas Sakalauskas.
Parodė brolis Bernardas šalia kankinių kriptos esančius fundatorių ir jų palikuonių sarkofagus. Visi Kretingos bažnyčios kriptoje esantys sarkofagai yra iš dabar ne itin vertinamo ir trumpaamžiu laikomo alavo, tačiau paveldosaugininkų teigimu, Chodkevičių alaviniai sarkofagai yra unikalūs kultūros paminklai. Jų meninė branda bei techniškai profesionalus atlikimas liudija apie to meto subtilų visuomenės skonį bei išprusimo lygį.
Galiausiai ekskursantai 193 laipteliais užlipo į bažnyčios bokštą. Atsivėrusį Kretingos vaizdą jie mielai įsiamžino.
Pranciškonų istorija
Pirmieji misionieriai pranciškonai į Lietuvą atvyko Kryžiaus karų metu XIII a. Dalyvavo karaliaus Mindaugo krikšte.
Į Klaipėdos kraštą Mažesnieji broliai atvyko 1252–1253 m. skelbti Kristaus mokymą ir Dievo žodį Livonijos ordino riterių užkariautose pajūrio žemėse.
Žemaičių seniūnas ir LDK etmonas bei Kretingos dvaro savininkas grafas Jonas Karolis Chodkevičius su žmona Sofija 1602 m. pasikvietė brolius bernardinus į Kretingą. Jiems patikėjo rūpintis pirmąja Kretingos bažnyčia ir valsčiaus gyventojų sielovada.
Kretingoje vienuoliai aktyviai vykdė misionierišką veiklą: lankė parapijos žmones, mokė krikščionybės pagrindų, aiškino tikėjimo tiesas, globojo parapijos prieglaudą. Matydamas didelį vienuolių darbo pasisekimą, jau kitais metais grafas liepė ruošti medžiagą naujam vienuolyno pastatui. 1605 m. statyba pradėta.
1610 m. vienuoliai įkūrė ir išlaikė parapinę mokyklą, kurioje mokė miestiečių ir valstiečių vaikus.
1832 m. Kretingos vienuolynas priskirtas prie etatinių, bet novicų priimti neleisdavo, į jį siųsdavo daugiausia caro valdžiai nusikaltusius kunigus ir uždaromų vienuolynų žmones. 1886 m. uždarius Kęstaičių rokitų vienuolyną, prie kurio veikė ir kunigų prieglauda, į Kretingą perkelti jos gyventojai, turį psichinių sutrikimų. Čia patekdavo ir dvasinei drausmei nusižengę kunigai. 1858–1914 m. vienuolyne pabuvojo 68 atgailaujantys kunigai.
Vienuolyno atgimimą pradėjo kunigas Antanas Bizauskas. Ypač vienuolynas suklestėjo Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. 1939 m. turėjo 110 žmonių. Pastatyta moderni mokykla, Šv. Antano misijų kolegija, Šv. Antano rūmai. Turėjo savo spaustuvę, knygrišyklą, kino salę.
1940 m. liepos 26 d. vienuolynas bolševikų valdžios uždarytas, kai kurie vienuoliai ištremti, pastatuose apgyvendinta Raudonoji armija. 1941 m. birželio 26 d. mieste kilo gaisras, smarkiai apgadinęs bažnyčią ir vienuolyno pastatus. Vokiečių okupacijos metais grįžę pranciškonai bandė atgaivinti savo veiklą, bet antroji tarybinė okupacija to neleido padaryti. 1946 m. vienuolynas vėl uždarytas, dalis vienuolių ištremti į Sibirą, kiti išblaškyti. Vienuolyno patalpose gyveno kareiviai, vėliau jos perleistos kraštotyros muziejui, kuris jas restauravo.
1989 m. lapkričio 19 d. pranciškonai laikė pirmas mišias savo buvusioje šventovėje. Ši data laikoma pranciškonų grįžimo į Kretingą švente. 1991 m. grąžintos ir vienuolyno patalpos.
Šiuo metu Kretingos pranciškonų vienuolyne gyvena šeši broliai.
