Aplankė misionierius Hermanas Šulcas

0
101

Rasa GEDVILAITĖ

Darbėnų gimnazijos bendruomenė, sužinojusi, jog Kretingoje lankosi Lietuvos kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir gimnazijos Ruandoje ir Jaunimo sodybos Kėkštuose steigėjas Hermanas Šulcas, pasikvietė jį į svečius. Garbus žmogus atskleidė mokiniams ir mokytojams keletą detalių iš kitokio pasaulio nei jie įpratę matyti, kurios privertė susimąstyti.

Laukdami svečio mokiniai dainavo dainą ir jį pasitiko vienas kitam į rankas perduodami simbolinę šviesos žvakę – tarsi šviesą vienas kitam.

Misionierius domėjosi, kokiose klasėse mokiniai mokosi, kokia gimnazijos struktūra. „Mokiausi ir aš gimnazijoje, Vokietijoje, o dabar Afrikoje gyvenu 35 metus. Pagalvokit, dar jūs nei gimę nebuvote, o aš jau ten gyvenau. Prieš tai teko dirbti Brazilijoje. To, kas vyksta Afrikoje, jūs nematote, čia retai pamatote ir afrikietį, Vilniuje – jų kiek daugiau“, – pasakojo mokiniams H. Šulcas.

Jis taip pat papasakojo, jog buvę tokie laikai, kai žmonės iš kitų žemynų į Afriką važiavo galvodami apie turtus, ne apie žmones. Išnaudodavo ir iki šiol kasyklose išnaudoja vaikus, kurie dėl mažo ūgio ir svorio telpa į mažesnius kasyklų plyšius.

„Ar jums patinka mokytis? – klausė susirinkusiųjų misionierius, o išgirdęs garsų neigiamą atsakymą. Kalbėjo: „O Afrikoje vaikai labai nori mokytis, bet negali. Dauguma Europoje, kaip ir jūs, nenori eiti į mokyklą. O aš Afrikoje pastačiau stovyklą, kurioje suteikiamos galimybės vaikams mokytis. Jie labai tuo džiaugiasi. Jeigu nesimokytų, va, tokie, kaip jūs – dešimtmečiai, turėtų 20 litrų kanistrus pripildyti vandens ir juos parnešti. O nešti reikia ant galvos. Taip pat ir laukuose turi dirbti, nes jei nedirbs, nebus ko valgyti“. Svečias papasakojo, kad Afrikoje yra tokių vietų, kur kasamas auksas, mobiliesiems telefonams veikti reikalingas mineralas, o tam taip pat išnaudojami vaikai. „Aš noriu padėti, kad kuo mažiau vaikų būtų išnaudojami. Pavyzdžiui, ar žinote, kad berniukas, ieškodamas to mineralo, kad jūs turėtume mobiliuosius telefonus, itin sunkiai dirbdamas per dieną gauna 2-3 litus, o mineralas vertas 3 tūkst. litų“, – apie sunkią afrikiečių padėtį pasakojo H. Šulcas.

Mokyklos bendruomenei H. Šulcas atvežė dovanų – iš padangų vielų ir bananmedžio žievių pagamintus pakabinamus suvenyrus, kuriuos sukūrė gatvės vaikai. „Jiems reikia kažkaip užsidirbti, tad jie atrado būdą. O gatvės vaikus aš labai myliu, aš pats toks buvau – basas, alkanas. Mano mama labai sunkiai vertėsi, tegaudavome pavalgyti bulvių lupenų“, – apie savo praeitį užsiminė svečias. Dovanas mokiniai turėjo užsidirbti, išmokę teisingai skaičiuoti afrikietiškai.

H. Šulcas gimė Klaipėdos vokiečio liuterono ir katalikės žemaitės Elžbietos Mockutės (1913-2004 m., palaidota Kartenoje), kilusios iš Abakų kaimo, šeimoje. Artėjant Antrajam pasaulinio karo frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos, tėvas žuvo apšaudymo metu. Našlė mama apsigyveno Vakarų Vokietijoje, vėliau Liuneburge, kur tebegyvena Hermano brolis. Jis lankė Vasario 16-osios gimnaziją Diepholze ir Hiutenfelde, kuri buvo išlaikoma ypač lietuvių rėmėjų aukomis. Nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo“ (citata), persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Vėliau baigė pedagogiką ir filosofiją Saleziečių Įstaigose, Romoje įsigijo teologijos licenciatą ir 1968 m. ten buvo įšventintas į kunigus.

Saleziečiams perėmus lietuvių parapiją Brazilijoje, 1972-1975 m. San Paule dirbo su jaunimu.

Nuo 1978 m. – misionierius Ruandoje, Musha kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės Kigalio. Pramokęs vietos kalbos ir pradėjęs misionierišką veiklą, dažnai tapdavo ir mediku, nes krašte medicina nėra išplėtota, taip tapo populiarus apylinkėje. Įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsti vaikščiojo net iki 20 km. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Joje savo reikmėms auginami gyvuliai, daržovės. Berniukai mokėsi dar ir šaltkalvio, automobilių remontininko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų.

1994 m. įvykęs Ruandos genocidas nusinešė gausybę gyvybių. Vėliau H. Šulcas ėmė atstatinėti stovyklą. Dabar ten nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų. Įsteigė amatų mokyklą, o 2002 m. ir gimnaziją, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi – sostinės senatorių bei diplomatų vaikai.

Reklama: Dantų gydimas.